Kryžkelėje Matas sustojo, ir aš vos neatsitrenkiau į jo nugarą.
– Tau tiesiai, – pasakė jis, nors abu tai žinojom. – Man į kairę.
– Eik su manim.
– Ir ką? Miegosiu ant jūsų kilimo, o ryte tavo mama klaus, iš kur aš atsiradau? – Jis bandė nusišypsoti. Pakilo tik vienas lūpų kampas. – Bėk. Jis ten vienas.
Jis nubėgo pirmas. Be telefono, be žibintuvėlio, gobtuvas šokinėjo ant nugaros, ir rūkas užsivėrė už jo kaip vanduo už akmens.
Aš bėgau tiesiai.
Pušyno gatvėje degė visi keturi žibintai. Ramiai, nezyzdami, ir tai buvo blogiau, nei jei būtų mirksėję. Durys buvo užrakintos, lygiai taip, kaip palikau. Spyna atsisuko be garso.
Laiptais užbėgau palei sieną, kur negirgžda. Jokūbo durys pravertos. Ant grindų – oranžinis ruožas.
Tik jis krito ne ta kryptimi.
Tiltas visada eina iš jo kambario į koridorių, link manęs. Dabar mėnulis stovėjo nebe ant spintelės, o ant palangės, laidas įtemptas skersai kambario kaip virvė, ir švietė į langą. Į rūką.
Jokūbas miegojo ant pilvo, viena ranka nukarusi nuo lovos. Kvėpavo. Klausiausi, kaip jis kvėpuoja, kol pamačiau, kad mano kvėpavimas virsta garu.
Kambaryje buvo šalta kaip laiptinėje sausį.
Langas iš vidaus buvo aprasojęs. Rasoje, tiesiai prieš mėnulį, – delno atspaudas. Mažas, penki išskėsti pirštai. Jokūbo dydžio. Laikytas ilgai, nes nuo pirštų galiukų žemyn nutekėjo plonos vandens juostelės.
O lauko pusėje stiklą dengė šerkšnas. Ir šerkšne, lygiai prieš mažąjį delną, buvo keturios ištirpusios dėmelės.
Lanku.
Kaip mano riešas. Kaip Pauliaus. Kaip Jokūbo skruostas.
Čia antras aukštas. Po langu – tik lygi siena ir užšalusi gėlių lysvė.
Nušluosčiau rasą rankove, kol stiklas sucypė. Lauko pusės pasiekti negalėjau. Pastačiau mėnulį atgal, atsisėdau ant kilimo nugara į lovą ir taip išsėdėjau iki ryto, žiūrėdama į keturias dėmeles. Jos užšalo tik prieš aušrą.
Ryte, kol mama dar nebuvo grįžusi, Jokūbas valgė dribsnius ir žiūrėjo į juos, ne į mane.
– Tu grįžai anksčiau, – pasakė jis.
– Anksčiau už ką?
– Už save. – Jis sėmė pieną be dribsnių, lėtai, kaip visada, kai galvoja. – Stovėjai už lango ir sakei, kad tau šalta. Tai aš tave šildžiau.
Mano šaukštas atsitrenkė į dubenėlio kraštą.
– Jokūbai. Tavo langas antrame aukšte.
– Žinau. – Jis pagaliau pakėlė akis. Ramias, išsimiegojusias. – Tu buvai labai aukšta.
Norėjau pasakyti, kad tai buvau ne aš. Pradėjau: „Jokūbai, tas, kuris…“ – ir užsičiaupiau, laukdama, kada nutils šaldytuvas. Šaldytuvas dūzgė toliau. Telefonas kišenėje liko šiltas. Vis tiek nebedrįsau tęsti.
– Daugiau nieko nešildyk, – pasakiau. – Naktį. Gerai?
– Bet tau buvo šalta.
Ir jis vėl pasilenkė prie dribsnių, lyg tai paaiškintų viską.
Matas stotelėje laikė telefoną rankoje. Ne kišenėje – rankoje, lyg bijotų, kad jis vėl išeis.
– Ant pagalvės, – pasakė, kai priėjau. – Grįžau, o jis guli. Ekranu aukštyn. Kaip tavo.
Jis parodė man piktogramą. Vietoj pilko kvadrato – nuotrauka. Tamsus kadras iš apačios: rūdijantis volas, bėgis grindyse, telefono kraštas. Ir virš telefono kažkas pasilenkęs. Rankos sulinkusios daugiau kartų, nei turėtų, kaip žiogo kojos. Veido vietoje kadras susiliejęs, ir kai bandžiau įsižiūrėti, mano akys pačios nuslydo žemyn.
Į ranką.
Toje rankoje nebuvo ekrano. Buvo kišeninis laikrodis. Atidarytas, dangtelis atlenktas, baltas ciferblatas be rodyklių.
Visi, kuriuos iki šiol mačiau, laikė ekranus. Šitas laikė laikrodį. Šitas stovėjo rūke dar tada, kai telefonų nebuvo.
Matas paspaudė piktogramą ir pakreipė telefoną taip, kad matyčiau tik aš.
SKAITIKLIS 1
Aš turėjau keturis. Jis – vieną. Tarp mūsų buvo trys dienos, ir jos pasidarė platesnės už upę.
– Vakar buvo du, – sušnibždėjau.
– Buvo. – Jis įsikišo telefoną į vidinę kišenę ir užsitraukė užtrauktuką iki smakro. – Kai grįžau, Valdas sėdėjo virtuvėje. Tamsoje. Ketvirtą ryto.
Valdas nešaukė. Įjungė virdulį, išėmė du puodelius. Ir pasakė: „Pirmadienį palikai telefoną ant stalo. Atrakintą. Apverčiau. Svetimų neskaitau.“
– Svetimų, – pakartojo Matas ir trumpai nusijuokė. – Mano pažymius jis skaito garsiai, su balsais. O vienintelio dalyko, kurio tikrai nereikėjo skaityti, neskaitė. Ir dar paklausė, kodėl aš savaitę nemiegu. Normaliai paklausė. Ne kaip per vakarienę.
– Ir tu…
– Ir aš pradėjau pasakoti. Pirmą kartą per trejus metus. „Valdai, mano telefone yra…“ – Jis pažiūrėjo į savo pirštus. – Ir virtuvė nutilo. Virdulys, laikrodis ant mikrobangės. Jis kažką sakė, o aš mačiau tik lūpas. Kai garsas grįžo, jis klausė, ar dėti cukraus.
Jis papūtė į delnus.
– Turbūt brangiausia arbata Tylupėje. Diena už puodelį.
Juokelis nukrito tarp mūsų, ir niekas jo nepakėlė.
Tada pastebėjau tvorą.
Prie fabriko jų stovėjo daugiau nei bet kada. Visada jie žiūrėdavo į kelią, į tą pusę, iš kurios atvažiuoja autobusas. Šįryt ne.
Visi ekranai buvo atsukti į Matą.
Kai jis žengė žingsnį prie bordiūro, ekranai pasisuko kartu. Lėtai, vienas po kito, kaip saulėgrąžos paskui saulę.
Matas žiūrėjo į juos ir nesislėpė.
– Jie žino, – pasakė jis. – Visi žino nuo ryto. Tik mano mama dar nežino.
Autobuse jis atsisėdo prie lango. Kol važiavom pro fabriką, ekranai sukosi paskui mus, ir tik ant tilto, kai rūkas liko už nugaros, Matas pagaliau iškvėpė.
Per ilgąją pertrauką papasakojau jam apie Jokūbo langą. Delnas iš vidaus, keturios dėmelės iš lauko, „sakei, kad tau šalta“. Matas klausėsi nė karto nepertraukęs. Paskui išsitraukė sąsiuvinį. Paskutiniame lape jau buvo kažką skaičiavęs: stulpeliai, rodyklės, išbraukti skaičiai.
– Aritmetika, – pasakė jis. – Aš perskaitau tavo. Garsiai. Mano vienetas dingsta, man – tavo keturi. Tau – nieko. Tu laisva.
– Tau – keturios dienos.
– Trimis daugiau nei dabar. Supranti, kaip apsimoka? – Jis apvedė ketvertą tris kartus. – Aš technikos žmogus, Ugne. Aš skaičiuoju.
Visą matematikos pamoką žinojau, kad jis tai pasiūlys. Ir visą pamoką ieškojau, ką atsakyti, – nes norėjau sutikti taip stipriai, kad bijojau savęs.
– Jei neturėsiu skaitiklio, pamiršiu Kamilę, – pasakiau. – Iškart. Kaip Gabija. O po keturių dienų – tave. Nebeliks nė vieno, kuris žinotų, kad jūs buvot.
– Pakentėsiu.
– Ir nebematysiu, kas stovi po Jokūbo langu.
Jis nustojo apvedinėti ketvertą.
– O jei manęs nebus sąraše, – pasakiau tyliau, – nebus ir pirmos eilutės. Tada pirma bus tuščioji.
Matas ilgai žiūrėjo į savo stulpelius. Paskui išplėšė lapą ir lankstė jį, kol šis pasidarė kietas kaip kortelė.
Tada aš ištiesiau ranką.
– Tada atvirkščiai. Duok savo.
Jis suprato iš karto. Apvertė telefoną ekranu žemyn, padėjo ant palangės ir atsisėdo ant jo.
– Nė nebandyk, nemirtingoji.
– Matai…
– Tu sakei „ne“, kai aš norėjau Valdui. Dabar aš sakau „ne“. Lygu.
Taip ir sėdėjom: jis – ant savo telefono, aš – laikydama savąjį delne ekranu žemyn, lyg jis būtų karštas. Kaip Kamilė tame pačiame koridoriuje prieš savaitę. Tada maniau, kad ji keista.
Virš mūsų sužvangė skambutis. Nė vienas nepajudėjom.
– Tai bent prisimink, – pasakė Matas, nežiūrėdamas į mane. – Tu vienintelė galėsi.
Vakare jis palydėjo mane iki pat namų, nors kryžkelėje jo kelias suka į kairę. Nė vienas apie tai neužsiminė.
Duris atidarė mama – chalatas miltuotas, mentelė rankoje.
– Matai! Šimtą metų tavęs nemačiau. Ko tu toks permatomas? Eikš, blynai karšti.
Jis bandė atsisakyti. Mama nesiklausė. Po dešimties minučių Matas valgė ketvirtą blyną su uogiene ir sakė: „Ponia Rasa, jūs geriausiai kepat visoj Tylupėj“, o mama juokėsi ir dėjo penktą.
Jokūbas atėjo su mėnuliu rankose.
– Jis mirksi. Nuo tos nakties.
Aš žinojau, nuo kurios. Laidas, įtemptas per visą kambarį.
Matas nusišluostė pirštus, išsitraukė atsuktuvą ir atsisėdo ant grindų. Jokūbas atsitūpė šalia, nosimi beveik prie jo rankų.
– Kontaktas atšokęs, – paaiškino Matas. – Kaip dantis. Matei? Dabar įstatom atgal.
Aš žiūrėjau į jo rankas. Nuo pirmadienio jos nieko netaisė – slėpėsi kišenėse, laikė telefoną, drebėjo ant palangės. O dabar vėl darė tai, ką moka, greitai ir tiksliai, lyg nieko nebūtų nutikę.
Mėnulis užsidegė. Lygiai, oranžiškai.
– Dabar neužges? – paklausė Jokūbas.
– Niekada. Duodu garantiją.
– Kiek metų?
Matas užtruko sekunde per ilgai.
– Visam laikui.
Jokūbas patenkintas linktelėjo ir pažiūrėjo į jį iš apačios.
– O tu bijai tamsos?
– Baisiai.
– Tai įsijunk šviesą. Visą.
– Įsijungsiu, – pasakė Matas. – Pažadu.
Prie vartelių, po ketvirtuoju žibintu, jis įsikišo rankas į kišenes.
– Iki rytojaus, nemirtingoji.
– Iki rytojaus.
Abu žinojom, kad tai melas. Abu pasakėm vis tiek. Taip buvo lengviau – kaip apversti telefoną ekranu žemyn.
Šįkart rūkas jo neprarijo. Jis tiesiog nuėjo, vis mažesnis, kaip eina žmonės, kurie rytoj grįš, ir pasuko už kampo.
Virtuvėje mama tebekepė. Visą kalną – ir jam, kad pasiimtų rytojui. Jis nepasiėmė. Rytoj mama ras šaldytuve per daug blynų ir nežinos, kam juos kepė. Kaip Bronius su ketvirtu puodeliu.
Paėmiau nuo Jokūbo stalo mėlyną tušinuką ir ant kairio delno užrašiau: MATAS.
Didelėmis raidėmis. Kiekvieną apvedžiau du kartus.
02:40 jis paskambino.
– Neužmigai? – sušnibždėjo.
– Juokauji.
Sėdėjau ant Jokūbo kilimo, nugara į lovą. Mama šiąnakt buvo namie. Už sienos miegojo suaugęs žmogus, kuris niekuo negalėjo padėti. Mėnulis degė lygiai. Jokūbas kvėpavo pro nosį, su švilpuku.
– Įsijungiau viską, – šnibždėjo Matas. – Šviestuvą, stalinę, kompiuterį. Mano kambarys kaip operacinė.
Telefone girdėjau, kaip ūžia jo kompiuterio ventiliatorius. Toks paprastas garsas. Klausiausi tik jo.
Kalbėjomės apie niekus. Apie Jasaitienės kaktusą. Apie tai, kad Valdas šiandien per vakarienę nieko neskaitė, tik du kartus įpylė jam sriubos. Paskui Matas nutilo ir ilgai kvėpavo į telefoną.
– Papasakok apie Kamilę.
– Kodėl?
– Kad žinočiau, ką ten sutiksiu. – Jis stengėsi, kad skambėtų kaip juokelis. – Nenoriu ateiti kaip į naują mokyklą ir nieko nepažinoti.
Tai aš pasakojau. Kaip ji kas rytą laukdavo autobuso prie tvarkaraščio stulpo. Kaip prie spintelių sakydavo Gabijai: „Palauk manęs.“ Rožinė gertuvė. Šypsena kaip lempa. Balta striukė su kailiuku ant gobtuvo – rūke jis sulimpa į spygliukus.
– Ji bijojo, – pasakiau. – Bet antradienį vis tiek atėjo pas mane. Ji buvo drąsesnė už mane.
– Gerai, – pasakė Matas. – Kailiukas. Rasiu.
Paskui jis ilgai tylėjo.
– Ugne. Jei kada nors išgirsi mane. Iš spintos ar iš koridoriaus. – Jo šnibždesys už kažko užkliuvo. – Neatsiliepk. Net jei labai prašysiu. Net jei sakysiu, kad man šalta.
– Gerai.
– Pažadėk.
– Pažadu.
03:09. 03:10. Pokalbio laikmatis ekrano viršuje bėgo, ir aš stengiausi į jį nežiūrėti.
03:11 telefone nutilo ventiliatorius.
Tą pačią sekundę apačioje nutilo mūsų šaldytuvas.
Du namai skirtinguose Tylupės galuose nutilo kartu, lyg kažkas būtų uždengęs visą miestelį vienu delnu.
– Girdėjai? – sušnibždėjo jis.
– Girdėjau.
03:12. Pro Jokūbo langą matėsi tik ketvirtojo žibinto šviesos kraštas ant tvoros. Jis užgeso ir užsidegė sekunde vėliau. Į langą daugiau nežiūrėjau.
Mato kvėpavimas priartėjo. Jis prispaudė telefoną prie pat burnos.
– Ugne. Ar aš tau esu pasakojęs? – Ir jo balsas pasikeitė. Vėl buvo tas – ryto, stotelės, bandelės balsas. – Devyniasdešimt pirmais, rudenį, fabrike naktį kažkas atsitiko, ir laikrodis sus
Tyla.
Ne riksmas. Ne trakštelėjimas, ne šnypštimas, kaip būna, kai dingsta ryšys. Sakinys, kuriam tiesiog pritrūko žmogaus.
– Mat?
Laikmatis bėgo. 33:01. 33:02. Linija buvo atvira. Kitame gale nebuvo nei ventiliatoriaus, nei kvėpavimo, nei to tylaus šnarėjimo, kuris būna net tuščiame kambaryje. Tyla buvo švari kaip popierius tame laikraštyje, kur turėjo būti vardai.
Jokūbo mėnulis degė. Nemirktelėjo nė karto.
Aš vis dar laukiau to „Uuuu“.
Ir tada nebeprisiminiau, ko laukiu.
Sėdėjau ant kilimo brolio kambaryje, trečią nakties, su telefonu prie ausies, ir šnibždėjau į tylą. Kam?
Nuleidau telefoną. Ekrane – laikmatis ir vardas.
Matas.
Paprastas vardas. Tokių klasėje būna po du. Žiūrėjau į jį kaip į vardą iš svetimos mokyklos sąrašo ir laukiau, kad kas nors suskambėtų. Niekas nesuskambėjo.
Nuspaudžiau raudoną ragelį. Skambučių sąraše: „Matas – 33 min.“ Trisdešimt trys minutės. Naktį. Pasidarė gėda, lyg būčiau perskaičiusi kažkieno dienoraštį ir pamačiusi, kad rašysena mano.
Tada pamačiau delną.
MATAS. Mėlynu tušinuku, didelėmis raidėmis, kiekviena apvesta du kartus. Mano rašysena. Aš tai rašiau. Sau. Kaip „13“ ant piešinio kampo. Kaip „KAMILĖ, NEPAMIRŠK“.
Mano ranka vėl kažką žinojo be manęs.
Atidariau žinutes. Šimtai. Mažosiomis raidėmis, be taškų, su „:D“ beveik kiekvienos gale. „rytoj matika nepamiršk :D“. „ar gyva :D“. „nemirtingoji eini ar ne :D“. Kas taip rašo? Atrodė, lyg kažkas būtų rašęs ne man, o kitai Ugnei, kurios aš nepažįstu.
Galerija. Stotelė rūke, stogelis, tvarkaraščio stulpas. Per vidurį kadro – pusė bandelės. Kabo ore, prakąsta, ir jos niekas nelaiko.
Kodėl aš fotografavau bandelę?
Bandžiau prisiminti tą rytą. Stotelę prisiminiau. Rūką, autobusą. Šalia manęs po stogeliu buvo tuščia vieta, ir aš kažkodėl jai šypsojausi.
Ir nieko.
Žiūrėjau į savo pačios delną kaip į svetimą pirkinių sąrašą. Pienas. Duona. Matas.
Telefonas rankoje buvo ledinis. Tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo švietė mažytė nuotrauka – aš miegu, nufotografuota iš kampo prie lubų. Atidariau.
SKAITIKLIS 3
Ir tada prasidėjo.
Ne iš karto. Kaip nušalę pirštai, kai juos įkiši į šiltą vandenį: pirma nieko, paskui adatos, paskui toks skausmas, kad nori rėkti, bet negali, nes už sienos miega mama.
Pusė bandelės, ištiesta man po stogeliu. Antra – atsarginė.
Labas rytas, nemirtingoji.
Delnas ant mano burnos fabrike, kvepiantis rūdimis, ir kaip drebėjo jo pirštai.
Jis šaltas.
Atsuktuvas, mėnulio pagrindas, „kaip dantis“. Prieš šešias valandas. Ant šito paties kilimo.
Iki rytojaus.
Prispaudžiau telefoną prie krūtinės, ekranu į save. Kaip Kamilė prie stulpo.
Paskui, nes turėjau žinoti, padėjau jį ant kilimo.
Mato veidas pradėjo slysti iš karto. Dalimis: gobtuvas, akys, šypsena vienu lūpų kampu – ir jau tik dėmė, ir jau tik žodis ant delno.
Pagriebiau telefoną. Veidas grįžo. Visas, iš karto, ir skaudėjo.
Kamilę savaitę prisiminiau ir be ekrano – tik jos veidas pamažu blanko. Bet tada man buvo likę vienuolika. Dabar – trys.
Visoje Tylupėje jį prisiminiau tik aš.
Atidariau kontaktus. Kai išėjo Kamilė, jos vardas nyko raidė po raidės, nuo galo, kol neliko nieko. Žiūrėjau į „Matas“ ir laukiau, kada pradings „s“.
Nepradingo. Matas liko ten, kur visada – tiesiai po „Mama“.
Telefonas sudrebėjo man delne. Nauja žinutė. Nuo Mato.
Išsiųsta 03:14.
Mažosiomis. Be taško. Be „:D“.
čia šalta