SKAITIKLIS 8 / 12

8 skyrius

Liko 4

Jokūbas stovėjo tarpduryje ir laukė, kol aš ką nors pasakysiu.

– Iš koridoriaus, – pridūrė jis, lyg būčiau paklaususi. – Šaukė iš koridoriaus. Bet tu buvai čia. Aš mačiau tavo telefoną pro duris.

Jis pasakė tai ramiai, taip, kaip sako, kad stegozauro smegenys – graikinio riešuto dydžio. Kaip faktą, kurį jau patikrino.

Žinojau, ką turėčiau jam pasakyti. Kad mano telefone yra programėlė. Kad jei kas nors šaukia tave iš tuščios vietos, niekada negalima atsiliepti. Niekada.

– Jokūbai, klausyk. Mano telefone yra…

Radiatorius po langu nustojo tiksėti. Tyla užgulė kambarį kaip antklodė, užmesta ant galvos, ir telefonas delne ėmė šalti.

Užsičiaupiau. Suskaičiavau iki trijų. Radiatorius tiktelėjo.

– Tau prisisapnavo, – pasakiau.

Melas išėjo lengvai. Kiekvienas išeidavo vis lengviau, ir tai gąsdino labiau už tylą.

– Aš nemiegojau.

– Miegojai. Lunatikai irgi galvoja, kad nemiega. Eik čia.

Atlenkiau antklodę. Jis įlipo ir įsispraudė prie sienos, šaltomis pėdomis prie mano blauzdų. Jis kvepėjo braškių pasta – vėl valėsi dantis prieš miegą ir neišsiskalavo. Po kelių minučių jo kvėpavimas sulėtėjo.

Aš nemiegojau. Telefoną laikiau ekranu žemyn ant pilvo ir žiūrėjau į lubas. Ne į kampą. Į lubų vidurį, kur kabo lempa.

Prieš aušrą, kai langas pradėjo pilkėti, Jokūbas per miegus iškėlė ranką. Pirštai atsigniaužė ir susigniaužė, atsigniaužė ir susigniaužė. Taip jis moja mamai pro autobuso langą.

Mojavo į kampą prie lubų.

Nepasukau galvos. Žinojau: jei pažiūrėsiu, kažkas ten pamojuos ir man.

Ir tada iš koridoriaus, visai tyliai, atsklido:

– Jokūbai.

Mano balsas. Ne panašus – mano. Su tuo mažu lūžiu per vidurį, „Jo-kūbai“, kaip kiekvieną rytą žadinu jį į mokyklą. Toks, kokį girdžiu įrašuose ir kurio nekenčiu.

– Ką? – sumurmėjo Jokūbas per miegus.

Užspaudžiau jam burną delnu.

Jo kvėpavimas buvo šiltas ir drėgnas. Jis sumykė ir neatsibudo. Koridoriuje kažkas laukė atsakymo – jaučiau tą laukimą kaip skersvėjį ant kaklo. Ilgai. Paskui apačioje suskambo mamos žadintuvas, ir namas vėl pradėjo girgždėti.

Delną atitraukiau tik tada, kai išgirdau mamos žingsnius ant laiptų.

Ant jo skruosto liko raudonas mano pirštų pėdsakas. Keturi ruoželiai lanku.

Pažiūrėjau į savo riešą, į pageltusias Kamilės dėmeles. Paskui vėl į jo skruostą. Ir užklojau jį iki pat ausų, kad mama nepamatytų.

Per pusryčius Jokūbas nieko neprisiminė. Valgė košę, kasė šaukštu obuolių gabaliukus į krūvelę lėkštės krašte. Ant pieno pakelio buvo užrašyta „3,2 %“, ir jis į jį žiūrėjo ilgai, bet garsiai neperskaitė. Jau antrą dieną jis nieko neskaitė garsiai.


Mama prausėsi, vanduo būgnijo per sieną. Jos telefonas krovėsi ant virtuvės stalo, prie cukrinės.

Kodą žinojau – Jokūbo gimtadienis. Perverčiau visus ekranus: orai, ligoninės grafikas, mūsų nuotraukos, kalendorius su raudonai pažymėtu antradieniu – PAMAINA. Pilko kvadrato nebuvo. Tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo – nieko.

Padėjau telefoną atgal taip, kaip gulėjo, laidu į tą pačią pusę.

Jokūbas neturi savo telefono. Bet jis turi planšetę.

Mėlyną, su dinozaurų lipdukais. Ji sugedo vasarą, kai nukrito nuo sūpynių, ir mama pasakė „paskui nunešim pataisyti“. „Paskui“ mūsų namuose reiškia stalčių. Kol Jokūbas valėsi dantis, atidariau jo rašomojo stalo stalčių. Planšetė gulėjo po spalvotais pieštukais ir lipdukų lapais.

Ekranas juodas. Paspaudžiau mygtuką. Dar kartą. Ilgai, kol suskaudo pirštą. Nieko.

Bet planšetė buvo šalta.

Ne tokia, kaip daiktai stalčiuje, kurių niekas seniai nelietė. Šalta kaip langas naktį. Kaip tapetas mano kampe. Pieštukai aplink ją buvo kambario temperatūros – patikrinau, paliečiau kiekvieną.

Laikiau ją dviem pirštais, kaip negyvą paukštį. Įdėjau į maišelį, apsiaviau mamos šlepetes ir išėjau į kiemą. Rūkas dar gulėjo ant gatvės, šerkšnas traškėjo po padais. Šiukšlių konteineris stovi prie pat vartelių, po ketvirtuoju žibintu. Dienos šviesoje žibintas atrodė paprastas – pilkas stulpas su pilka galva. Atkėliau dangtį, įmečiau maišelį. Dangtis trinktelėjo.

Kai grįžau, Jokūbas jau sėdėjo prie stalo.

– Kur buvai?

– Šiukšles išnešiau.

Mama, šluostydamasi plaukus rankšluosčiu, kilstelėjo antakius:

– Kas tau šiandien? Nesirgsi?

Nusijuokiau. Tikrai nusijuokiau, pirmą kartą per savaitę. Kažkas pagaliau veikė. Daiktą galima išmesti. Dangtį galima uždaryti.

Taip sau sakiau visą kelią iki mokyklos. Ir kai prie pradinukų vartelių Jokūbas atsisuko ir pamojavo man mėlyna kepure su bumbulu, aš jam pamojavau ir neatsigręžiau pažiūrėti, ar kas nors už mano nugaros pamojavo kartu.

Konteineris – plastikinis. Dangtis – uždarytas. Šiukšliavežė atvažiuoja ketvirtadieniais.

Kažkas pagaliau veikė.


Per ilgąją pertrauką ant palangės atsisėdo Matas.

Ne šalia. Per bandelės ilgį nuo manęs. Ir tą bandelę padėjo tarp mūsų, ant popierinio maišelio.

– Viena, – pasakė jis. – Antrą suvalgiau. Iš nervų.

Paėmiau. Ji buvo atšalusi, bet aš vis tiek valgiau, nes jei nevalgyčiau, reikėtų kalbėti.

– Vakar palikau telefoną ant stalo, – pasakė Matas, žiūrėdamas į sandėliuko duris. – Atrakintą. Valdas prieš miegą visada eina pro virtuvę atsigerti. Atsidariau Skaitiklį ir palikau. Ekranu aukštyn.

Bandelė įstrigo gerklėje.

– Antrą valandą nusėlinau atgal. Jis tebegulėjo ten. Šviesa užgesusi, ekranas užgesęs. Nežinau, ar Valdas ėjo pro šalį. Nežinau, ar pažiūrėjo. – Jis patrynė veidą. – Pasiėmiau ir iki ryto sėdėjau virtuvėj. Tamsoj. Kad jis neatsikeltų ir… nežinau ko.

– Trys, – pasakiau tyliai. Ne klausimas.

– Trys. Vis dar mano. – Jis pagaliau pažiūrėjo į mane. – Aš ne toks, kaip tu galvoji. Bet ir ne geresnis. Tiesiog išsigandau anksčiau, nei spėjau tapti blogas.

Tada aš jam papasakojau. Apie Kamilę po ketvirtuoju žibintu. Apie ekraną, kurį ji atsuko į mano langą. Apie raides, įspaustas kaip skaičiai, – UGNĖ. Ir apie tuščią eilutę po jomis. Apie liniją, kurią mano ranka brėžė, kol prairo popierius. Apie Jokūbą tarpduryje ir balsą, kuris šaukė jį iš koridoriaus.

Kai pasakiau „mano balsu“, koridorius nenutilo. Telefonas buvo šiltas. Matas klausėsi, ir jo rankos nieko netaisė.

– Sąrašas, – pasakė jis, kai baigiau. Ne man. Lubom. – Tu pirma. Tuščia eilutė – kitas.

Daugiau jis nieko nepasakė. Ir aš nieko. Abu žinojom, kas kitas, ir abu žiūrėjom į sandėliuko duris, kad tik nereikėtų to ištarti.

– Viskas vyksta trylika po trijų, – po ilgos tylos prabilo Matas. Jo balsas pasikeitė – toks būdavo, kai jis aiškindavo, kodėl neveikia mano planšetė. – Žibintai. Skaičiai. Kamilė. Antanas. O Tylupėj yra tik vienas daiktas, kuris sustojo trylika po trijų ir taip ir liko.

– Laikrodis.

– Jei kur nors yra išjungimas, – pasakė jis, – tai ten. Fabrike.

– Kada?

Jis nusibraukė trupinius nuo kelnių.

– Šiąnakt. Man liko trys, Ugne. Negaliu laukti, kol bus dar mažiau.

– Mama pamainoje.

– Tai tuo labiau.

Galvojau apie Jokūbą vieną namuose, su tiltu ir mėnuliu. Bet jei ten tikrai yra išjungimas, jo iš koridoriaus niekas daugiau nebešauks. Dvi valandos. Grįšiu dar jam nepabudus.


Raštelis ant šaldytuvo, didžiosiomis raidėmis:

BLYNAI ŠALDYTUVE. JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. DURYS – TILTAS. MYLIU. M.

Jokūbas susirangė po antklode. Oranžinis mėnulis degė ant spintelės, Bulvė kabojo virš lovos, jos sparnai šešėlyje buvo ilgesni nei dieną. Pravėriau duris tiek, kad ant koridoriaus grindų nukristų šviesos ruožas.

– Tu niekur neisi? – paklausė jis.

– Niekur.

Jis žiūrėjo į mane taip, kaip vakar nuo laiptų. Tikrino. Paskui apsivertė ant pilvo ir užsimerkė.

„Rytoj.“ „Niekur.“ Mano melai darėsi vis trumpesni. Kaip žodžiai, kuriuos sako žmonės, kai jau išeina.

02:20 apsirengiau tamsoje. Laiptais nusileidau prie pat sienos, kur negirgžda. Prie durų stabtelėjau ir pasiklausiau – viršuje tylu, tik apačioje dūzgė šaldytuvas. Užrakinau iš lauko ir raktą įsikišau giliai į kišenę, prie telefono.

Prie vartelių atsisukau. Jokūbo langas švietė oranžiškai, šiltai, vienintelis šviesus langas visoje gatvėje.

Ketvirtasis žibintas virš manęs zyzė. Konteinerio dangtis buvo uždarytas. Nežiūrėjau į jį ilgiau nei sekundę.

Matas laukė kryžkelėje, gobtuvas ant akių, rankos kišenėse. Nė vienas nepasisveikinom.

Ant tako prie upės telefonai mūsų kišenėse nušvito patys. Pilkai, per audinį. Laukiau, kad kairėje, tarp tako ir vandens, išnirs pirmasis stulpas – aukštas, su per ilgomis rankomis, ekranu ta kryptimi, kur einame.

Jo nebuvo.

Nebuvo nė vieno. Nei antro, nei dešimto. Upė nepliumpsėjo. Už nugaros niekas nėjo vienu žingsniu vėliau. Rūkas gulėjo tuščias ir tylus, lyg niekam nebereikėtų mūsų vesti.

Lyg mes jau patys žinotume kelią.

– Nepatinka man tai, – sušnibždėjo Matas. – Kai jie stovėjo, bent žinojai, kur jie.

– O dabar?

Jis neatsakė. Tik ėjo greičiau.

Fabrikas išniro iš rūko anksčiau, nei turėjo, – kaip ir tada. Pirma tamsi plytų masė, paskui išdaužtų langų eilė, paskui bokštas. Matas kalbėjo pusbalsiu, be sustojimo, kaip visada, kai bijo: jei rasim mechanizmą, jei rasim laidus, jei ten kas nors sujungta su laikrodžiu, mes galim tai perkirpti, sudaužyti, išjungti. Jis kišenėje nešėsi atsuktuvą ir reples. Girdėjau, kaip jos skimba į raktus.

Aš nieko nesakiau. Galvojau, kad joks atsuktuvas neperkirps to, kas moka kalbėti mano balsu.


Pro fabriko tvorą įlindom per skylę, kurią žino visi Tylupės vaikai. Bokšto laikrodis kabojo virš mūsų rūke, baltas ciferblatas kaip antras mėnulis. 3:13.

Matas sunėrė delnus, aš užlipau ant jų, paskui ant palangės – lange vietoj stiklo liko tik dantytas kraštas. Viduje kvepėjo šlapiu popieriumi ir rūdimis. Matas įsiropštė paskui mane ir įjungė žibintuvėlį.

Iš pradžių pamaniau, kad sienos sutrūkinėjusios.

Paskui Matas pakėlė šviesą aukščiau.

Brūkšniai. Keturi stačiai, penktas skersai. Ir vėl. Ir vėl. Nuo grindų iki lubų, nuo vieno salės galo iki kito, eilė po eilės, tokie tankūs, kad siena atrodė pilka. Ne dažais. Ne kreida. Įbrėžti į tinką kažkuo kietu ir smailiu. Apačioje, prie grindų, brūkšniai buvo seni, užsinešę dulkėmis. Kuo aukščiau, tuo šviežesni.

Matas ilgai nieko nesakė. Tik jo lūpos judėjo. Žinojau, ką jis daro: skaičiuoja vieną metrą ir daugina iš sienos ilgio.

– Apie dvylika tūkstančių, – pagaliau sušnibždėjo jis. – Gal trylika.

– Kiek dienų nuo devyniasdešimt pirmų?

Jo lūpos vėl sujudėjo.

– Trisdešimt penki kart trys šimtai šešiasdešimt penki. – Jis nurijo seilę. – Dvylika tūkstančių septyni šimtai. Su trupučiu.

Kažkas čia trisdešimt penkerius metus kiekvieną naktį įbrėždavo po vieną.

Paliečiau vieną brūkšnį pirštu. Jis buvo gilus, nagas įlindo iki pusės. Tinkas – šaltas ir drėgnas, kaip rūsio siena. Kas taip brėžia? Ne kas nors, kas skaičiuoja dienas iki išėjimo. Kas nors, kas skaičiuoja dienas, kurias išlaikė.

Atitraukiau ranką ir nusivaliau į striukę.

Ėjom palei sieną iki pat galo. Galinėje eilėje, prie lango, šviesa sustojo ties paskutine grupe.

Keturi brūkšniai. Penkto nebuvo.

Ketvirtasis – baltas, šviežias. Ant grindų po juo – tinko dulkių žiupsnelis, dar niekieno neišmindytas.

Matas nuleido žibintuvėlį, ir mes pamatėme grindis.

Telefonai. Dešimtys. Seni mygtukiniai su antenomis, sulankstomi, raudoni, sidabriniai, išmanieji įskilusiais ekranais. Ne išmėtyti – išdėlioti eilėmis. Visi ekranais aukštyn, kaip veidai, žiūrintys į lubas. O tarp jų, per vidurį, gulėjo kišeninis laikrodis atlaužtu dangteliu ir sutrupėjusiu stiklu.

Pasilenkiau. Ir atitraukiau ranką. Bronius irgi kadaise pakėlė laikrodį kieme.

Telefonas kišenėje sudūzgė: 03:11. Lašėjimas kažkur salės gale nutilo vidury lašo.

03:12. Mato žibintuvėlis sumirksėjo ir užgeso pats.

Tamsa. Visiška. Girdėjau tik Mato kvėpavimą ir savo.

03:13.

Visi telefonai ant grindų atsimerkė.

Vienu metu. Dešimtys pilkų ekranų – tuščių, be skaičių, be raidžių – nušvito iš apačios ir apšvietė mūsų smakrus, šnerves, akių duobes. Kišenėje suledėjo mano telefonas. Išsitraukiau. Penketas išbluko iš vidaus.

SKAITIKLIS 4

Matas atsuko į mane pilką veidą ir iškėlė du pirštus.


Tada iš gilesnės salės, iš ten, kur tarp staklių gulėjo rūkas, kažkas pasakė:

– Ugne.

Ne tas sausas šnaresys. Ne daug balsų viename. Vienas. Jaunas, truputį užkimęs, toks, koks būdavo po ilgosios pertraukos, kai ji su Gabija juokdavosi koridoriuje.

– Kas čia? – sušnibždėjo Matas. Jis neatpažino.

Aš atpažinau.

– Kami…

Mato delnas užspaudė man burną. Šaltas, drebantis. Lygiai taip kaip praėjusią naktį mano – Jokūbui.

– Ugne, – pakartojo Kamilė. Arčiau.

Ir tada prie jos prisidėjo kiti. „Ugne.“ „Ugne.“ „Matuk.“ Iš visų salės kampų, iš už staklių, iš po lubų. Rūkas pajudėjo link mūsų tarp telefonų eilių, ir ekranai jame tamsėjo vienas po kito, lyg kažkas eitų per juos.

Pro durų angą salės gale pasilenkė figūra. Per aukšta durims – pirmi išlindo galva ir pečiai, paskui rankos, ilgos, iki pat grindų. Pro kitą angą – dar viena.

Bėgom.

Atgal pro langą nebuvo kaip – ten jau buvo rūkas. Bėgom į kitą pusę, per vieną tamsią salę, per kitą, įsikibę vienas kitam į rankoves. Kelią rodė tik mano telefonas – pilka šviesa kišenėje, per audinį, tiek, kad matytųsi grindys po kojom. Už nugaros žingsniai. Mūsų žingsnis – jų žingsnis. Vienu vėliau. Visada vienu vėliau.

Durys trečios salės gale buvo užvirtusios. Matas trenkėsi į jas petimi, vieną kartą, antrą, ir jos atsivėrė su tokiu girgždesiu, kad turėjo girdėti visa Tylupė. Niekas negirdėjo. Tylupė miegojo.

– Ugne, – pasakė Kamilė už mūsų. Visai arti. Ir tada, tyliau, beveik meiliai: – Palauk manęs.

Taip ji sakydavo Gabijai prie spintelių. Palauk manęs. Aš tai girdėdavau kiekvieną rytą devynerius metus ir niekada negalvojau, kad prisiminsiu.

Nepalaukiau.

Matas užkliuvo už bėgio grindyse. Telefonas išlėkė jam iš rankos, nuslydo per betoną ir dingo po didžiulėmis staklėmis su volais. Iš ten sušvito pilka šviesa.

– Mano telefonas! – Jis jau lenkėsi.

Sugriebiau jį už striukės ir trūktelėjau.

– Palik!

– Ugne, ten mano…

– Palik!

Šviesa po staklėmis užtemo. Kažkas pasilenkė prie jos. Nelaukėm, kol pamatysim, kas.


Pro išlaužtas vartų duris išvirtom į kiemą. Rūkas čia buvo plonesnis, šaltas oras degino gerklę. Matas sulinko, rankomis įsirėmęs į kelius. Aš atsirėmiau į plytų sieną ir laukiau, kol žingsniai išeis paskui mus.

Jie neišėjo.

Matas pirmas pakėlė galvą. Ir pamiršo iškvėpti.

Bokšto laikrodis. Baltas ciferblatas virš mūsų.

Didžioji rodyklė buvo pajudėjusi. Nedaug. Per vieną padalą.

3:14.

– Trisdešimt penkeri metai, – sušnibždėjo Matas. – Jis trisdešimt penkerius metus…

Jis nebaigė. Jo ranka pati nuslinko prie kišenės, kurioje turėjo būti telefonas, ir sustojo ant tuščio audinio.

– Mano dvejetas ten, – pasakė jis. – Po staklėmis.

– Ne šiąnakt.

– Žinau. – Jis pažiūrėjo į juodas fabriko duris. – Bet jis grįš. Jie visada grįžta, tiesa?

Nieko neatsakiau. Žiūrėjau į rodyklę.

Aš galvojau apie sieną. Apie keturis brūkšnius ir tinko dulkių žiupsnelį, kurio niekas neišmindė. Kažkas trisdešimt penkerius metus kiekvieną naktį įbrėždavo po brūkšnį. Laikė. O šiąnakt penktojo neįbrėžė.

Lyg kažkas, kas laikė, paleido.

Ir tada pagalvojau apie Jokūbą.

Jis miegojo namie vienas. Durys pravertos tiek, kad ant grindų kristų šviesos ruožas. Tiltas.

Jokūbas visada sakė, kad tiltas – tam, kad jis galėtų ateiti pas mane.

Niekada nepagalvojau, kad tiltu galima eiti ir į kitą pusę.