SKAITIKLIS 10 / 12

10 skyrius

Liko 2

Neatrašiau.

Telefonas gulėjo man ant kelių ekranu aukštyn, ir aš žiūrėjau į tuos du žodžius tol, kol jie ėmė atrodyti kaip piešinys, ne kaip raidės. Jokūbas už mano nugaros švilpė nosimi. Mėnulis ant spintelės degė lygiai, oranžiškai, taip, kaip kažkas jam buvo pažadėjęs.

Kažkas. Aš jau nebežinojau, kas.

Taip praėjo visa naktis. Kol buvo atidarytas Skaitiklis – ledinis ekranas su įspaustu trejetu, – aš jį prisiminiau: gobtuvą, šypseną vienu lūpų kampu, delną, kvepiantį rūdimis. Bet Skaitiklio ekrane nėra nieko, net laikrodžio. Žinutės ten nesirodė. Kad jas perskaityčiau, reikėjo jį uždaryti.

O uždariusi aš nebežinojau, kas man rašo.

Bandžiau gudrauti. Perskaitydavau žinutę, greitai atidarydavau Skaitiklį ir stengdavausi išlaikyti abu kartu – žodžius ir veidą. Nepavykdavo. Kai grįždavo veidas, žodžiai jau būdavo nuslydę, kaip sapnas pabudus. Kai grįždavo žodžiai, nebebūdavo veido. Ant kairio delno dar matėsi mėlynos raidės, kiekviena apvesta du kartus, pusiau nutrintos į antklodę. Žiūrėjau į jas ir nežinojau, kodėl jas parašiau.

atidaryk

03:41. Matas. Vardas kaip iš svetimos mokyklos sąrašo. Kažkoks Matas, kurio numeris kažkodėl buvo mano telefone tiesiai po „Mama“, rašė man mažosiomis raidėmis, be taško, ir aš sėdėjau ant kilimo ir galvojau: koks kvailas pokštas. Tada vėl atidarydavau Skaitiklį – ir jis grįždavo į mane visas, kaip šaltas vanduo į batą, ir aš suprasdavau, kad tai ne pokštas. Ir kad aš pažadėjau.

Neatsiliepk. Net jei sakysiu, kad man šalta.

matau tavo langą – 04:17.

jokūbui irgi šalta – 04:52.

Po šitos ilgai nesijudinau. Paskui, nepakeldama galvos, pažiūrėjau į Jokūbą. Jis miegojo susirietęs, antklodė iki ausų, ir švilpė. Kambaryje buvo šilta. Radiatorius tiksėjo po langu, ten, kur jam ir vieta.

Apie penktą po pokalbiu atsirado trys taškeliai. rašo…

Jie mirksėjo. Vienas, du, trys. Vienas, du, trys. Lėtai, taip niekas nerašo. Ir kieme, po langu, kažkas girgždino šerkšną tuo pačiu ritmu. Žingsnis. Žingsnis. Žingsnis. Kai taškeliai sustodavo, sustodavo ir žingsniai. Kai vėl imdavo mirksėti – vėl girgždėdavo.

Užspaudžiau ekraną delnu. Nepadėjo. Girdėjau vis tiek.

Paskui taškeliai užgeso. Žingsniai sustojo po pačiu langu ir daugiau nepasikartojo. Ta tyla truko ilgiau už visus žingsnius kartu. Sėdėjau ir klausiausi, kaip kažkas ten apačioje stovi ir nieko nedaro.

Žinutė atėjo 06:20, kai už užuolaidų jau pilkėjo.

jokūbas atidarė langą

Nepamenu, kaip atsistojau. Pamenu tik, kad jau stovėjau prie lango ir laikiau rankeną abiem rankomis, o rankena buvo nuleista žemyn, kaip ir turi būti. Uždaryta. Jokūbas lovoje sumurmėjo kažką apie stegozaurą ir apsivertė ant kito šono.

Langas buvo uždarytas.

Bet stiklas iš lauko buvo apšerkšnijęs, visas, lygiai, baltai. Ir tame šerkšne, mano veido aukštyje, antrame aukšte, virš užšalusios gėlių lysvės, kažkas pirštu buvo nupiešęs dvitaškį ir lankelį.

:D

Nežinojau, kieno tai ženklas. Atidariau Skaitiklį.

Žinojau.

Matas visada taip rašydavo, kai bijojo. O dabar šis ženklas buvo nupieštas ten, kur nėra kur stovėti.


Mama ryte rado blynus.

– Kam aš tiek prikepiau? – Ji stovėjo prie atviro šaldytuvo su aukšta, lėkšte uždengta stirta rankose. – Lyg būtume penkiese.

– Tau patinka kepti, – pasakiau.

– Matyt. – Ji pavargusiai nusijuokė ir įstūmė lėkštę atgal. – Valgykit, kol nesugedo. Aš dar pamiegosiu, vakare pamaina.

Jokūbas suvalgė keturis ir, kramtydamas penktą, paklausė, kodėl jų tiek daug. Lyg kažkas būtų turėjęs ateiti.

– Niekas, – pasakė mama jau nuo laiptų. – Valgyk.

Telefonas mano kišenėje gulėjo ekranu žemyn. Neišsitraukiau. Nenorėjau, kad mama matytų mano veidą tą akimirką, kai Matas į mane grįžta.

07:40 atvažiavo šiukšliavežė. Stovėjau virtuvės lange su Jokūbo kuprine rankose ir žiūrėjau, kaip geltonos rankos sugriebia mūsų konteinerį po ketvirtuoju žibintu, pakelia, apverčia. Kažkas tamsus, maišelyje, nuslydo į mašinos vidų kartu su bulvių lupenomis. Mašina sugurgė, suspaudė ir nuvažiavo į rūką.

Iškvėpiau. Rodos, pirmą kartą nuo vakar.

Jokūbą nuvedžiau iki pradinukų vartų. Jis pamojavo mėlyna kepure ir nubėgo. Aš į gimnaziją neėjau. Kryžkelėje, kur prieš dvi naktis kažkas be telefono ir be žibintuvėlio nubėgo į kairę, pasukau į kairę ir aš. Kas tas kažkas – nežinojau. Žinojo mano kojos.

Mato namą radau ne iš atminties. Radau iš šviesos.

Antrame aukšte, rūke, vidury dienos degė vienas langas. Ne šiaip degė – švietė viskuo iš karto: lubų lempa, staliniu šviestuvu, melsvu kompiuterio ekranu. Kaip operacinė. Visi kiti langai gatvėje buvo pilki.

Ant laiptelių su puodeliu stovėjo moteris Mato akimis. Pamačiusi mane prie vartų, priėjo.

– Tu pas ką, vaikeli?

– Pas Matą.

Ji pažiūrėjo į mane lygiai taip, kaip p. Danutė, kai pasakė, kad sekmadieniais jie nedirba.

– Čia tokio nėra. – Paskui pakėlė akis į tą langą ir susiraukė. – Nežinau, kas ten visą naktį degino šviesą. Ten sandėliukas. Dėžės, Valdo meškerės. Niekas ten negyvena.

Lange pasirodė vyras. Jis stovėjo kambaryje, kuriame niekas negyvena, ir lėtai dairėsi – į lovą, į stalą, į sieną, ant kurios kabojo kažkas, ko iš apačios nemačiau. Išjungė lubų lempą. Užgeso ekranas. Jo ranka nusileido prie stalinio šviestuvo – ir sustojo.

Jis ilgai taip stovėjo. Mato mama šūktelėjo:

– Valdai! Ir tą!

Vyras atidarė langą ir pažiūrėjo žemyn. Ne į ją. Į mane.

– Tegul dega, – pasakė. Ir, rodos, pats nežinojo, kodėl.

Išsitraukiau telefoną, atidariau Skaitiklį ir suspaudžiau taip, kad sutraškėjo dėklas.

O tu bijai tamsos? – Baisiai. – Tai įsijunk šviesą. Visą. – Pažadu.

Jis įsijungė. Visą.


Prie upės nuėjau po pietų.

Stulpai buvo grįžę.

Jie stovėjo palei taką tarp manęs ir vandens, kaip anąkart, kas keliolika žingsnių, ekranai atsukti ta kryptimi, kur ėjau. Tik dabar jų buvo daugiau. Daug daugiau. Kai kur po du, vienas už kito, lyg nebetilptų į eilę.

Telefonas kišenėje švietė pats. Neišsitraukiau. Ėjau ir skaičiavau žingsnius, kad negalvočiau.

Prie fabriko tvoros vienas stulpas buvo žemesnis už kitus. Beveik žmogaus ūgio. Su striuke, gobtuvas užmautas. Jis laikė telefoną prie krūtinės, ekranu į mane.

Pirmą akimirką mačiau tik striukę. Svetimą, pilką, tokią, kokias nešioja pusė gimnazijos. Paskui ranka pati įlindo į kišenę ir per audinį suspaudė ledinį telefoną – ir striukė tapo jo. Kairė rankovė praplyšusi prie riešo, ten, kur jis kabindavosi už tvoros skylės. Iš kišenės kyšojo atsuktuvas.

Ekrane jo rankose buvo mūsų pokalbis. Mano žinutės dešinėje, jo – kairėje. O apačioje mirksėjo trys taškeliai.

Mano kišenėje telefonas sudrebėjo. Kartą. Antrą. Trečią. Tuo pačiu ritmu.

Ėjau toliau. Nesustojau. Nežinau, kaip.

Bružo trobelė tylėjo. Nė vienas laikrodis netiksėjo. Pro atšokusį laikraščio kampą mačiau sieną – sieninius, žadintuvus, kišeninius ant vinučių – ir visų rodyklės stovėjo vienodai. 3:14.

Pasibeldžiau. Ilgai niekas neatsakė. Paskui už durų sugirgždėjo grindys.

– Ar tu viena? – Broniaus balsas buvo prikimęs, lyg jis visą naktį būtų nekalbėjęs. Arba kalbėjęs per daug.

– Taip.

Tyla.

– Tai kas tada stovi už tavęs?

Neatsisukau. Žiūrėjau į ciferblatą be rodyklių ant staktos ir jutau, kaip šaltis už nugaros truputį pasilenkia. Kaip tas, kuris nori pažiūrėti per petį, ką aš rašysiu.

Nuo lango nuplėšiau laikraščio skiautę ir pieštuku užrašiau savo numerį. Pakišau po durimis. Skiautė dingo į vidų taip greitai, lyg kas būtų ją įtraukęs.

– Ar galiu įeiti?

– Ne. Ne su tuo.

– Vakar buvo trisdešimt penkeri, – pasakė Bronius pro duris, lėtai, lyg skaitytų iš lapo. – Visą naktį laikiau jį rankoj. Ryte visi sustojo. Nė vienas neina. Tylu kaip tada.

– Mano brolis girdėjo savo vardą, – pasakiau. – Mano balsu.

Už durų ilgai nieko nebuvo girdėti. Paskui:

– Nemiegok šiąnakt. Ir neleisk jam miegoti vienam.

Atgal ėjau neatsisukdama. Stulpų buvo vienu daugiau nei atėjus.


Mama išėjo septintą. Ant šaldytuvo: „BLYNAI ŠALDYTUVE (DAUG!). JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. DURYS – TILTAS. MYLIU. M.“

Įjungiau visas šviesas. Lubų lempą Jokūbo kambaryje, jo stalinę, koridoriaus, net vonios. Mėnulį. Išsivirau mamos kavos – trigubai stipresnės, nei geria ji, – iš stiklainio, kurį ji slepia už miltų, ir prie kilimo pasistačiau dubenėlį su ledukais iš šaldiklio. Kai akys ims merktis, įsidėsiu vieną į delną.

Jokūbas iš lovos stebėjo, kaip klojuosi ant kilimo.

– Tu vėl budėsi?

– Mhm.

– Visą naktį?

– Visą.

Jis pagalvojo.

– Tada aš irgi.

Užmigo po dvidešimties minučių, mėnulio šviesa ant skruosto.

22:00. Suskaičiavau lego pilies bokštelius. Septyni. 23:30. Du kartus perskaičiau visus dinozaurų pavadinimus ant plakato, tyliai, judindama tik lūpas. Brachiozauras. Ankilozauras. Pachicefalozauras. Kava buvo karti ir atšalusi, ir nuo jos virpėjo pirštai. Bulvė kabojo virš lovos, ir kai pro langą pravažiavo vienintelis automobilis, jos sparnų šešėlis perbėgo per lubas ir akimirkai pasidarė ilgesnis už kambarį.

Žinutės pradėjo eiti apie pirmą. Neskaičiau. Laikiau telefoną ekranu žemyn ant kilimo ir kiekvieną virptelėjimą jutau keliais, pro grindis. Kartą neišlaikiau ir pažiūrėjau, ką rodo užrakintas ekranas. ugne jam šalta. atidaryk. Apverčiau atgal. Kas kelias minutes suspausdavau saujoje leduką, kol jis virsdavo vandeniu tarp pirštų. Apie antrą ledukai baigėsi, ir aš kišdavau pirštus į dubenėlį su lediniu vandeniu, kol jie nustodavo jausti.

02:50 nustojau gerti kavą, nes bijojau, kad puodelis suskambės į grindis. 03:05 nustojau mirksėti.

03:11 namas nutilo.

Radiatorius. Šaldytuvas apačioje. Kaimynų šuo. Kaip kas naktį – tik šįkart žiūrėjau ne į langą, o į Jokūbą.

03:12 nutilo ir jis.

Jo krūtinė kilo ir leidosi. Lūpos buvo pravertos. Nosis turėjo švilpti – ji visą savaitę švilpė. Bet negirdėjau nieko. Jis kvėpavo be garso, kaip žmogus filme, kai išjungi garsą, ir aš pasilenkiau taip arti, kad skruostu jutau jo iškvėpimą. Šiltą. Laikiausi tos šilumos.

Mėnulis degė. Nė nemirktelėjo.

Duodu garantiją.

03:13.

Telefonas po delnu pasidarė toks šaltas, kad skaudėjo pirštus. Apverčiau jį.

SKAITIKLIS 2

Jokūbas atsiduso, pasivertė ant šono, ir jo nosis švilptelėjo. Garsiai. Tikrai.

Prispaudžiau kumštį prie burnos, kad nepravirkčiau. Ne iš baimės. Iš to, kad laimėjau. Jis čia, šiltas, švilpia, mėnulis dega, ir rūkas šiąnakt jo nepaėmė, nes aš nemiegojau.

Prieš aušrą, kai pro užuolaidas ėmė sunktis pilkuma, užsimerkiau. Tik akimirkai. Tik kol suskaičiuosiu iki dešimties.


Pabudau nuo jo balso.

– Ugne! Ugne, žiūrėk!

Jokūbas sėdėjo lovoje sukryžiavęs kojas. Ant jo pagalvės gulėjo planšetė.

Mėlyna, su dinozaurų lipdukais. Šlapia. Nuo jos ant užvalkalo buvo nutekėjusi pilka dėmė, ir kambaryje kvepėjo bulvių lupenomis ir kažkuo rūgščiu, kaip konteineris vasarą. Planšetė, kuri neįsijungdavo nuo vasaros. Kurią šiukšliavežė vakar išvežė į rūką.

Ji švietė.

– Ji pati įsijungė! – Jokūbas spindėjo. – Ir čia naujas žaidimas!

Jis atsuko ekraną į mane. Pilkas fonas. Viršuje mažomis raidėmis.

SKAITIKLIS 1

– Toks pat kaip tavo, – pasakė jis laimingas. – Tu man nedavei savo, tai man atsirado mano.

Negalėjau įkvėpti. Pirštai dar buvo sustirę nuo ledukų vandens.

– Ar čia reiškia, kad aš pirmas? – Jis bakstelėjo pirštu į skaičių, ir aš krūptelėjau, lyg jis būtų įkišęs pirštą į ugnį. – Paskaityk, kiek man. Aš nebeskaitau skaičių. Tu paskaityk. Garsiai!

Nuo tos dienos ant laiptų jis nebuvo garsiai perskaitęs nė vieno skaičiaus. Nei laikrodžio, nei pieno pakelio, nei autobuso numerio. Lyg kažkas jam būtų liepęs palaukti.

Garsiai.

– Vie…

Užsičiaupiau. Užsidengiau burną ranka taip staigiai, kad prikandau lūpą.

Nes per tą pusę skiemens spėjau suskaičiuoti. Mano du ir jo vienas. Jeigu ištarsiu – mano dvejetas dings. Liks jo vienetas. Mano. Rytoj naktį.

Ir sustojau ne dėl jo.

Sustojau dėl savęs. Kaip Bronius, kuris keturis vakarus iš eilės sakė „rytoj“.

Jokūbas nusivylęs nuleido planšetę ant kelių ir ėmė krapštyti atšokusį lipduką. Aš žiūrėjau į jo vienetą ir galvojau apie skaičius, nes apie nieką kita galvoti negalėjau.

Man davė trylika – tiek, kiek ranka parašė piešinio kampe tą patį vakarą, kai pamačiau Kamilės ekraną. Rūkas mano skaičių išrinko iš karto, ranka tik nusirašė. Matui, kai jis pamatė mano ekraną, – šešis. Tai buvo tą rytą, kai aš ištryniau programėlę ir užkišau telefoną į stalčių. Jokūbą pašaukė antradienį, mano balsu. Trys naktys. Vadinasi, jam davė keturis.

Trylika. Šeši. Keturi.

Kiekvienas mano „ne“ kažkam kainavo.

– Tu pyksti? – paklausė Jokūbas.

– Ne.

– Tai ko verki?

– Neverkiu.

Jis patikėjo. Jis visada patiki.

– Duok man ją, – pasakiau. – Prašau.

– Ne! Čia mano!

Jis prispaudė planšetę prie krūtinės abiem rankomis, ekranu į save, ir pažiūrėjo į mane per jos kraštą. Kaip aš vakar ant kilimo.

Atidavė tik tada, kai paprašiau trečią kartą ir jis išsigando mano balso.


Mama grįžo aštuntą. Girdėjau, kaip apačioje ji nusispiria batus, kaip raktai sučeža į dubenėlį. Nunešiau planšetę žemyn, laikydama per rankšluostį.

– Fu, – pasakė mama. – Kas čia taip smirda? Ta Jokūbo? Juk ji sugedusi.

Ji atrodė kaip visada po pamainos: pilka, plaukai išsprūdę iš gumytės, kvepianti ligoninės muilu. Ji pažiūrėjo į planšetę, paskui į mane, ir jos akyse nebuvo nieko, tik nuovargis. Ji nematė pilkos šviesos. Arba matė ir galvojo, kad taip šviečia visi ekranai.

Padėjau planšetę ant stalo. Atsisėdau priešais. Žinojau, kas bus. Žinojau, kiek kainuos. Ir vis tiek. Nes nors vienas suaugęs turėjo žinoti. Nors vieną kartą.

– Mama. Klausyk manęs. Iki galo, gerai? Jokūbo planšetėje yra programėlė. Ji skaičiuoja, kiek liko, ir kai…

Šaldytuvas nutilo. Virdulys, kurį mama ką tik įjungė, burbuliavo be garso, lyg už stiklo. Mano balsas nuėjo į vatą. Telefonas kišenėje apledėjo, ir aš jį išsitraukiau, kad pamatyčiau.

−1

Dvejetas išbluko iš vidaus.

SKAITIKLIS 1

Mama palietė mano ranką. Jos pirštai buvo šilti.

– Saulyte, – švelniai pasakė ji, – žinau, kad reikia naujos planšetės. Bet ne šį mėnesį, gerai? Po algos pažiūrėsim.

Linktelėjau. Nepravirkau. Ji pabučiavo mane į viršugalvį ir nuėjo miegoti.

Ant stalo švietė dvi pilkos šviesos. Mano telefonas ir jo planšetė. Vienas ir vienas.

Lygu, būtų pasakęs Matas.

Telefonas suskambo man rankoje. Numeris nepažįstamas, prasidedantis kaip senų laidinių telefonų, kokių niekas nebeturi.

– Klausau.

Ilgai tik šnypštimas. Paskui:

– Čia Bružas.

Ragelyje jo balsas skambėjo senesnis nei pro duris. Lyg būtų atėjęs iš toli, per daug metų.

– Jam atsirado, – pasakiau. Skaičiaus garsiai netariau. – Broliui. Planšetėje. Tiek pat, kiek man. Mažiausiai iš visų.

Kitame gale kažkas sunkiai atsiduso.

– Taip jis daro, – pasakė Bronius. – Kuo labiau spiriesi, tuo mažiau duoda tiems, kuriuos myli.

– Žinau, – pasakiau. – Jau suskaičiavau.

Ragelyje kažkas tiksėjo. Vienas laikrodis. Rodos, vėl ėjo.

– Ką man daryti?

Ilga tyla. Tik tas vienas laikrodis.

– Yra vienas būdas, – pasakė Bronius. – Bet tau jis nepatiks.