SKAITIKLIS 7 / 12

7 skyrius

Liko 5

Ji dingo ne iš karto. Ji dar spėjo pasukti galvą.

Žadintuvas rodė 03:14. Kamilė vis dar stovėjo po ketvirtuoju žibintu ir laikė pakeltą ekraną su mano vardu, o aš buvau prispaudusi kaktą prie stiklo taip stipriai, kad ryte ten radau raudoną dėmę.

Paskui ji nuleido ekraną ir vėl prispaudė jį prie krūtinės.

Ir lėtai pasuko galvą. Ne į mane. Pro mane. Taip suka galvą žmogus, kai iš kito kambario jį kažkas pašaukia vardu. Ji žiūrėjo į kitą mūsų namo galą – ten, kur koridoriaus pabaigoje, už sienos su dinozaurų plakatu, buvo Jokūbo langas.

Žibintas sumirksėjo. Po juo liko tik šlapias asfaltas.

Basa nubėgau koridoriumi. Šviesos ruožas ant grindų tebebuvo – oranžinis, siauras, mūsų tiltas. Jokūbas miegojo ant pilvo, viena ranka nukarusi nuo lovos, o atšokęs Bulvės sparnas virš jo galvos virpėjo nuo radiatoriaus šilumos. Priėjau prie lango ir pažvelgiau žemyn.

Iš čia ketvirtojo žibinto beveik nesimatė. Tik šviesos kraštas ant tvoros ir vartelių kampas.

Ji žiūrėjo į šitą langą taip, lyg žinotų, kas už jo miega.

Atsisėdau ant grindų prie jo lovos. Jis kvėpavo lėtai ir giliai, ir kas kelis įkvėpimus truputį sušvilpdavo nosimi, kaip visada, kai būna peršalęs. Iš po antklodės kyšojo kulnas. Užtraukiau antklodę. Jis kažką sumurmėjo per miegus – kažkokį skaičių – ir apsivertė į sieną.

Likau ant jo kilimo iki ryto ir bandžiau galvoti tvarkingai, kaip Matas, punktais. Vardas. Po vardu – tuščia eilutė. Sąrašas? Eilė? Ar kas nors turi būti kitas? Ir kas tą kitą įrašo?

Kai tik mintis priartėdavo prie atsakymo, aš ją nustumdavau. Kaip stalčių, kurį įstumi keliu, kad neišlįstų megztiniai.

Kažkuriuo metu turbūt užsnūdau, nes atsibudau savo lovoje. Neprisiminiau, kaip į ją grįžau.

Ant pagalvės gulėjo atverstas bloknotas. Lape buvo nupieštas telefonas – mano telefonas, su įskilusiu kampu, kruopščiai, mano ranka. Ekrane didžiosiomis raidėmis: UGNĖ. O po vardu – linija. Ne žodis, ne raidė. Tik linija, vedžiota pieštuku tiek kartų, kad grafitas blizgėjo kaip metalas, o per vidurį popierius buvo prairęs, ir pro skylutę matėsi kitas, švarus lapas.

Nieko ten nebuvo parašyta. Tik vieta, kur turėtų būti.

Dešinės rankos rodomasis pirštas maudė, lyg visą naktį būčiau kažką spaudusi.


Mama buvo namie ir kepė kiaušinienę. Bloknotą užverčiau ir įkišau giliai į kuprinę, po vadovėliais, lyg jis galėtų kam nors papasakoti, kas jame nupiešta. Mama paklausė, kas man ant kaktos. Pasakiau, kad miegojau ant rankos. Ji patikėjo. Ji tiki vis lengviau, o aš meluoju vis lengviau, ir kartais man atrodo, kad tai irgi kažkoks skaitiklis, tik jo niekas nerodo.

Stotelėje prie fabriko Jokūbas iškart nubėgo prie tvarkaraščio stulpo ir pradėjo garsiai skaityti:

– Septyni penkiasdešimt du! Aštuoni dvylika! Aštuoni keturiasdešimt…

Prie to paties stulpo, kur kas rytą stovėdavo Kamilė. Liepiau jam atsitraukti. Jis nesuprato kodėl, bet atsitraukė, ir dar ilgai žiūrėjo į stulpą, lyg ten būtų kas nors parašyta smulkiau.

Matas atėjo be bandelių. Per visus metus, kai važinėjame tuo pačiu autobusu, tai buvo pirmas kartas. Jis atsistojo šalia, susikišęs rankas į kišenes, ir, neištraukęs vienos, per striukės audinį parodė man keturis pirštus.

– Ryte, – pasakė jis. – Norėjau mamai pasakyti.

Mano skrandis susitraukė į kumštį.

– Ji kepė blynus prieš darbą. Aš atsisėdau ir pradėjau: „Mama, žinai, mano telefone…“ Ir viskas nutilo. Keptuvė nustojo čirškėti, nors aliejus burbuliavo. Telefonas kišenėje – lyg iš šaldiklio. Blykst – minus vienas. – Jis spoksojo į fabriko bokštą. – O tada ji atsisuko ir paklausė: „Ką, Matuk?“

Aš laukiau.

– Ta pačia intonacija, Ugne. Lygiai ta pačia. Kaip spintoje. – Jis bandė nusijuokti ir nepavyko. – Ir aš sėdžiu prie stalo ir nežinau, kas iš ko išmoko. Jie iš jos ar ji iš jų.

Žinojau, kad Matas gyvena su mama ir patėviu. Nežinojau, kad patėvio vardas – Valdas ir kad Matas jį taria taip, lyg kramtytų vielą.

– Žinai, kodėl aš rašau be taškų ir be didžiųjų raidžių? – paklausė jis. – Kad būtų mažiau ko skaityti. Valdas per vakarienę paima mano telefoną ir skaito žinutes garsiai. Pažymius iš dienyno irgi. Su balsais. Mamai juokinga. – Jis truktelėjo pečiais. – Valdas visada viską skaito garsiai.

Jo balsas buvo ramus. Per ramus. Taip kalba žmogus, kuris jau kažką suskaičiavo, ir atsakymas jam tiko.

Atvažiavo autobusas. Jokūbas užlipo pirmas ir atsisėdo prie lango. Aš atsisėdau šalia Mato ir visą kelią per tiltą žiūrėjau į jo rankas. Jos ramiai gulėjo ant kelių. Pirmą kartą, kiek save prisimenu, jos nieko netaisė.

Per pamokas negirdėjau nė žodžio. Jasaitienė kažką aiškino apie „Anykščių šilelį“, apie tai, kaip miškas prisimena tai, ką žmonės pamiršta, o aš sąsiuvinio paraštėje vėl ir vėl brėžiau liniją. Pastebėjau tai tik tada, kai pieštukas pradūrė lapą.

Per ilgąją pertrauką sėdėjau ant palangės prie sandėliuko. Matas neatėjo. Mačiau jį koridoriaus gale prie kabineto durų – jis stovėjo vienas, žiūrėjo į telefoną ir jo lūpos tyliai judėjo, lyg jis kažką repetuotų.

Paulius tą dieną du kartus garsiai perskaitė visai klasei kažkieno žinutę iš grupės. Visi juokėsi. Aš nesijuokiau. Aš žiūrėjau į jo burną ir galvojau, kaip lengvai ji taria žodžius, kurie ne jo.


Po pamokų rūkas jau buvo nusileidęs ant miesto, nors buvo tik pusė trečios. Žibintai prie gimnazijos degė kaip vakare.

Stotelėje laukė ir Jokūbo pradinukai – mažų spalvotų kuprinių būrys. Jokūbas garsiai skaitė visų pravažiuojančių mašinų numerius:

– E, K, S, šeši šimtai dvidešimt! L, G, B, trys šimtai…

– Ei, kalkuliatoriau!

Paulius iš mūsų klasės. Jis nutraukė Jokūbui nuo galvos mėlyną kepurę su bumbulu ir iškėlė aukštai, kur aštuonmetis nepasiektų.

– Kiek bus du plius du, kalkuliatoriau? Nu? Garsiai!

Kiti juokėsi. Jokūbas šokinėjo ištiesęs ranką, raudonu veidu. Neverkė. Jis niekada neverkia prie svetimų. Verkia vėliau, namie, į pagalvę, kai mano, kad negirdžiu.

Ir manyje kažkas tapo šalta ir lygu. Kaip ledas ant balos. Kaip ekranas.

Mintis atėjo ne kaip mintis, o kaip skaičiavimas. Tvarkingas, ramus, Mato balsu. Šeši. Pauliui. Šeštadienio naktį jis išeitų į rūką, ir pirmadienį jo suolo klasėje nebūtų. Gabija su Austėja nežinotų, kas toks Paulius. Jo mama dengtų stalą viena lėkšte mažiau ir nežinotų kodėl. Ir niekas niekada nebepavadintų Jokūbo kalkuliatoriumi.

Tai buvo taip paprasta, kad net nebuvo baisu.

Sugriebiau Paulių už riešo. Stipriai. Jis nustebęs atsisuko, kepurė nukrito ant šlapio asfalto. Kita ranka išsitraukiau telefoną, atsukau ekraną į jį – nuo Jokūbo, į šalį – ir išgirdau savo balsą:

– Paskaityk, Pauliau. Garsiai. Tu juk mėgsti.

Telefonas mano delne buvo šiltas.

Pirmą kartą. Ne kambario temperatūros, o šiltas, kaip gyvas daiktas, kuris pagaliau sulaukė to, ko norėjo.

Už stadiono tvoros, rūke, visi ilgarankiai vienu metu pakėlė savo ekranus. Visa eilė pilkų kvadratų pakilo į orą ir sustingo. Jie laukė.

Jie man pritarė.

Privažiavo autobusas, ir jo tamsiame lange pamačiau save. Mergaitę, kuri laiko berniuką už riešo ir kiša jam į veidą telefoną.

Aš pasukau galvą į langą.

Atspindys pasuko galvą vėliau.

Visa sekunde vėliau. Kaip Kamilės atspindys senojo tualeto veidrodyje.

Atgniaužiau pirštus. Paulius atšoko, prisispaudęs ranką prie krūtinės. Ekrano jis taip ir nepamatė – jis visą laiką žiūrėjo į mano veidą. Ir išsigando ne ekrano.

Ant jo riešo liko keturios raudonos dėmelės. Išsidėsčiusios lanku.

Aš tą lanką pažinojau. Mano pačios riešas jį tebeturėjo, jau pageltusį. Pažiūrėjau į savo pirštus. Jie buvo balti ir lediniai, kaip Kamilės tą dieną prie sandėliuko.

– Tu… nenormali, Vaitkute, – pasakė jis tyliai, visai nesišaipydamas, ir į autobusą nelipo. Nuėjo pėsčiomis į rūką, vis atsigręždamas.

Jokūbas pakėlė savo kepurę, nupurtė vandenį ir pažiūrėjo į mane.

– Ką tu jam parodei?

– Nieko. Lipk.

Už tvoros ekranai vienas po kito nusileido. Lėtai. Lyg nusivylę.

Kai užlipau į autobusą, Matas jau sėdėjo gale. Jis viską matė. Supratau tai iš to, kaip jis į mane nežiūrėjo.


Nuo fabriko stotelės Jokūbas nubėgo pirmas, spardydamas balas. Mačiau jį iki pat vartelių – mėlyną kepurę rūke, kaip plūdę ant vandens.

Matas ėjo šalia ir ilgai tylėjo.

– Valdui net nereikėtų nieko sakyti, – pagaliau pasakė jis. – Užtektų palikti telefoną ant stalo. Atrakintą. Jis vis tiek viską skaito garsiai.

– Ne!

Užrėkiau taip, kad nuo tvoros nuskrido varna. Matas net nesustojo.

– O tu ką ką tik darei?

Atsakymas įstrigo man gerklėje kaip kaulas.

– Tai buvo kitaip, – pasakiau.

– Kuo?

– Jis tyčiojosi iš Jokūbo.

– O Valdas tyčiojasi iš manęs. Trejus metus. Kiekvieną vakarą. – Matas spyrė akmenuką, ir jis nuriedėjo į rūką be garso. – Tai kuo kitaip, Ugne? Kad Paulius tavo, o Valdas mano?

Aš nieko neatsakiau. Nes neturėjau ko.

Jis sustojo kryžkelėje, kur jo kelias suka į kairę, ir pagaliau į mane pažiūrėjo. Akys raudonos, bet sausos.

– Tau liko šeši, man keturi, – pasakė jis tyliai, lyg skaitytų kažką, parašytą jo galvos viduje. – Tau lengva būti gerai.

Jis apsisuko ir nuėjo. Nepamojo.

Galėjau jį pašaukti. Galėjau papasakoti, kad šią naktį Kamilė parodė man ne skaičių, o mano vardą. Kad po juo yra tuščia vieta. Kad mano ranka visą naktį vedžiojo tą vietą pieštuku, lyg bandytų kažką įrašyti.

Nepapasakojau. Dar viena paslaptis į tą patį stalčių.

Stovėjau kryžkelėje ir supratau, kad nebegaliu jo sustabdyti. Ne todėl, kad jis nepaklausytų. Todėl, kad po to, ką padariau stotelėje, nebeturiu teisės.

Ir jis tai žinojo. Ir aš žinojau, kad jis žino.


Vakare mama virė makaronus su malta mėsa ir niūniavo su radiju. Namuose kvepėjo svogūnais ir šiluma. Atsiguliau ant sofos „tik minutei“ ir pajutau, kaip dvi bemiegės naktys užgula mane lyg šlapia antklodė.

Pabudau nuo tylos.

Ne visiškos. Mama virtuvėje dar kažką niūniavo, puodo dangtis barškėjo. Bet šaldytuvas tylėjo.

Mūsų šaldytuvas dūzgia visada. Jis tyli tik 03:11.

Atsisėdau. Telefono kišenėje nebuvo.

Jokūbas sėdėjo ant laiptų, trečioje pakopoje nuo apačios, susirietęs, su mano telefonu rankose. Jo veidas buvo pilkas nuo ekrano šviesos. Ne mėlynas, kaip nuo žaidimų. Pilkas. Akys plačios, nemirksinčios. O lūpos jau judėjo – jis juk viską skaito garsiai, iškabas, šampūnus, numerius, – jos jau formavo pirmą garsą.

– Š…

Neprisimenu, kaip perbėgau kambarį. Prisimenu tik, kad telefonas jau buvo mano rankoje, o Jokūbas žiūrėjo į savo tuščius delnus, lyg juose kažką būtų pamiršęs.

Ekranas buvo pilkas. SKAITIKLIS. Ir per vidurį, įspaustas – šešetas.

Jis jo neištarė. Jis nespėjo.

Vienas garsas. Dar vienas garsas – ir mano skaitiklis būtų dingęs, o jo atsiradęs. Šeši. Jam. Aštuonmečiui, kuris miega su mėnuliu.

Šaldytuvas virtuvėje vėl sudūzgė, lyg nieko nebūtų buvę.

Kojos manęs nebelaikė. Atsisėdau ant laiptų šalia jo, į tą pačią pakopą, ir prispaudžiau telefoną prie šlaunies ekranu žemyn, taip stipriai, kad per džinsus pajutau jo kampą. Šiltas jis nebebuvo. Jis vėl buvo šaltas, kaip visada, ir dabar tas šaltis man atrodė beveik malonus. Šaltas reiškė, kad niekas nieko nepaėmė.

Šiandien stotelėje aš kišau tą patį ekraną Pauliui į veidą. Laukiau, kol jis ištars. Norėjau, kad ištartų.

O dabar vos neištarė Jokūbas. Ir rūkas tikriausiai būtų lygiai taip pat pakėlęs ekranus ir lygiai taip pat pritaręs. Jam nesvarbu, kas. Jam svarbu tik, kad garsiai.

– Aš tik norėjau pažaisti, – sušnibždėjo Jokūbas. – Tu sakei „rytoj“. Jau buvo rytoj.

– Žinau.

Jis ilgai žiūrėjo į mano rankas.

– Ten buvo nuotrauka, – pasakė jis. – Vietoj žaidimo. Tu miegojai. – Jis susiraukė, kaip raukiasi, kai nesueina namų darbų atsakymas. – Ugne, kas tave fotografavo, kai miegojai?

– Matas. Pokštas.

– Iš lubų?

Mama iš virtuvės pašaukė vakarienės.

Per vakarienę Jokūbas neskaitė nieko. Nei laikrodžio ant mikrobangės, nei raštelio ant šaldytuvo, nei užrašų ant makaronų pakuotės. Mama juokais pabeldė jam į kaktą:

– Kas mūsų kalkuliatoriui? Baterijos išsikrovė?

Jokūbas tik truktelėjo pečiais ir stumdė maltą mėsą lėkštėje. Tik vieną kartą pakėlė akis į mane – ilgai, atidžiai, lyg tikrintų, ar aš dar čia.

Jis nepasakė skaičiaus garsiai. Bet jis jį matė.

O aš žinojau, kas nutinka tiems, kurie mato.


Tą naktį sėdėjau savo lovoje su atviromis durimis ir žiūrėjau ne į langą, o į koridorių. Į oranžinį šviesos ruožą ant grindų, kuris ėjo nuo Jokūbo durų beveik iki manųjų. Mūsų tiltą.

Galvojau: gal neužtenka pažiūrėti. Gal reikia ilgiau. Gal jis nespėjo įsižiūrėti.

Matas irgi tik žiūrėjo.

Vidurnaktį nuėjau patikrinti. Jokūbas miegojo, Bulvė kabojo, mėnulis švietė. Stovėjau tarpduryje ir galvojau apie tuščią eilutę po savo vardu. Apie Kamilės galvą, lėtai pasisukusią į šitą langą. Apie tai, kas ką įrašo.

Grįžau į savo kambarį, kol mintis nespėjo užsibaigti.

Pro mamos duris sklido jos ramus kvėpavimas. Norėjau įeiti, įlįsti jai po antklode kaip tada, kai buvau maža ir bijojau perkūnijos, ir viską papasakoti. Apie Kamilę. Apie stulpus prie tako. Apie tai, ką šiandien beveik padariau stotelėje.

Bet žinojau, kas nutiktų. Namas nutiltų. Telefonas atšaltų. Mama atsisuktų ir mieguistai paklaustų „Ką, saulyte?“, ir aš nebežinočiau, ar tai ji klausia, ar jie.

Vėl atsisėdau ant lovos ir laikiau telefoną ekranu žemyn.

03:11 namas nutilo. Radiatoriai. Šaldytuvas apačioje. Kaimynų šuo, kuris loja kas naktį, nutilo vidury lojimo.

03:12 už lango geso žibintai. Į langą nežiūrėjau, bet užuolaidos kraštas tamsėjo kas kelias sekundes, lyg kažkas eitų gatve ir neštų tamsą su savimi.

Telefonas delne atšalo.

03:13.

Šešetas išbluko iš vidaus, kaip užgęstanti žarija. Ekranas suraibuliavo, ir iš pilkumos iškilo naujas skaičius.

SKAITIKLIS 5

Telefonas sudūzgė. Matas. Be žodžių.

3

Trys. Tiek, kiek turėjo Kamilė tą antradienį koridoriaus gale, kai sugriebė mane už riešo ir maldavo perskaityti. Tada aš nesupratau, kodėl jos akys tokios. Dabar įsivaizdavau Mato akis. Jis sėdi savo kambaryje, prie spintos, kurioje kažkas kalba jo mamos balsu, ir žiūri į tą patį skaitmenį. Ir už sienos miega Valdas, kuris viską skaito garsiai.

Ir tada užgeso tiltas.

Ne žibintas lauke. Oranžinis ruožas koridoriuje. Jis nesumirksėjo, nesutrūkinėjo – jo tiesiog nebeliko, lyg kažkas būtų uždaręs Jokūbo duris. Bet durys negirgždėjo.

Tamsoje kažkas basomis kojomis ėjo per koridorių. Lėtai. Mažais žingsniais.

Sugirgždėjo grindlentė pusiaukelėje, ta, kuri girgžda visada. Paskui – dar viena, arčiau.

Tarpduryje kažkas sustojo.

Telefono šviesa iš apačios apšvietė pižamą su dinozaurais. Jokūbas. Akys atmerktos, bet jis žiūrėjo ne į mane – kažkur pro mane, į kampą prie lubų.

– Ugne, – pasakė jis. – Kažkas mane šaukė.

Negalėjau pajudėti. Negalėjau įkvėpti.

Jis dar pastovėjo. Pasikasė skruostą. Ir pagaliau pažiūrėjo tiesiai į mane.

– Tavo balsu.