SKAITIKLIS 6 / 12

6 skyrius

Liko 6

– Septyni, – pasakiau.

– Šeši, – tuo pačiu metu pasakė Matas, ir jo balsas lūžo ant paskutinio garso.

Senis krūptelėjo. Ne kaip žmogus, kurį kas nors išgąsdino, o kaip tas, kuriam prie pat ausies trinktelėjo durys. Jo ranka nuslydo nuo staktos ir sugriebė mano rankovę – stipriai, sausais, šaltais pirštais.

– Niekada, – pasakė jis tyliai. – Niekada nesakykit garsiai. Prie žmonių.

Jis vėl žvilgtelėjo virš mūsų pečių, į rūką.

– Ir niekam neleiskit perskaityti. Niekam. Girdit?

Linktelėjom abu. Nežinojau, kodėl linkčioju. Žinojau tik, kad jo pirštai dreba.

Jis atsitraukė ir įleido mus.

Trobelė buvo vienas kambarys su krosnimi kampe, stalu, dviem taburetėmis ir lova, užklota kareivine antklode. O visa kita buvo laikrodžiai. Jie kabojo ant visų sienų: sieniniai su švytuoklėmis, plastikiniai virtuviniai, žadintuvai su dviem varpeliais, kišeniniai ant vinučių, sukabinti grandinėlėmis kaip karoliai. Dešimtys. Gal šimtas.

Visi stovėjo.

Bružas užkabino grandinėlę, du kartus pasuko raktą, užšovė skląstį.

Ir laikrodžiai vėl pradėjo tiksėti.

Ne iš karto. Po vieną. Pirma didysis prie krosnies – tik. Paskui žadintuvas ant palangės. Paskui kažkuris po lubomis. Paskui kišeninis prie durų, visai šalia mano ausies. Paskui du kampe, vienu metu.

Lyg kambaryje kažkas eitų nuo vieno prie kito ir liestų juos pirštu.

Niekas kambaryje nėjo.

Bružas priėjo prie lango, nagu atlenkė laikraščio kampą ten, kur jis buvo atšokęs nuo stiklo, ir prikišo akį prie plyšio. Jo lūpos vėl judėjo be garso.

– Devyni, – pasakė jis. – Prie tvoros devyni.

Paleido kampą. Laikraštis tyliai prigulė atgal.

– Ir dar vienas, mažas, – pridūrė, neatsisukdamas. – Bet tas ne čia. Tas kažkur kitur stovi.

Matas pažiūrėjo į mane. Aš – į jį. Nė vienas nepaklausėm, kur.


Jis užkaitė arbatinuką ant krosnies ir ilgai sėdėjo nieko nesakydamas. Paskui įkišo ranką po megztiniu, ties krūtine, ir išsitraukė kažką ant grandinėlės.

Kišeninį laikrodį. Varinį, nusitrynusį iki rausvumo, su įlenktu dangteliu.

Jis jo neatidarė. Tik laikė abiem delnais, kaip laiko paukščiuką.

– Devyniasdešimt pirmais aš buvau sargas, – pradėjo jis. – Naktinis. Fabrike. Vienas vaikinas iš pamainos… jaunas, devyniolikos… vis rodydavo man laikrodį. Sakydavo: „Dėde Broniau, pažiūrėk, jis negerai rodo.“ Aš nežiūrėjau. Kam man.

Laikrodžiai tiksėjo.

– O vieną rytą jo nebebuvo. Ir niekas jo nebeprisiminė. Tik kieme, ant grindinio, gulėjo jo laikrodis. Atviras. Aš pakėliau. Ir pamačiau.

Jis spustelėjo dangtelį.

Ciferblatas buvo baltas, su romėniškais skaičiais aplinkui. Rodyklių nebuvo. Tik per vidurį, ten, kur jos turėtų būti pritvirtintos, metale buvo įspaustas skaitmuo. Ne nupieštas – įspaustas, kaip pirštu į molį.

Nulis.

Nuo laikrodžio dvelkė šaltis. Tas pats kaip nuo mano ekrano. Pajutau jį veidu per visą stalą.

– Tą naktį girdėjau savo vardą, – tęsė Bronius. – O ryte radau tokį pat palto kišenėje. Mano rodė keturiolika. Paskui dvylika. Paskui dešimt… Tada dingo antrasis vaikas. Septyniolikos. Ir tada aš supratau, kad ir aš.

Jis pakėlė akis į užklijuotą langą.

– Jie stovėdavo prie fabriko tvoros. Kiekvieną naktį vis daugiau. Aš eidavau su žibintuvėliu aplink kiemą, kaip ir priklauso sargui, o jie žiūrėdavo. Ir šviesdavo. Tada dar ne telefonai. Laikrodžiai. Visi atidaryti, visi į mane.

Jis nusišypsojo. Baisiau už bet kokį verksmą.

– Turėjau brolį. Antaną. Pagranduką. Tėvai mirė, kai jam buvo šešeri, tai aš jį ir užauginau. Jam buvo šešiolika. Juokingas toks, ausys atlėpę. Viską imdavo į rankas. Visur kišdavo nosį.

Pagalvojau apie Jokūbą. Apie tai, kaip jis kasdien tiesia ranką į mano telefoną.

– Jis rado laikrodį mano palto kišenėje. Atidarė. Ir juokais, va taip. – Bronius pakėlė laikrodį prie akių, kaip daro vaikai. – Perskaitė: „Keturi. Kas čia per laikrodis, Broniau? Keturios valandos?“

Arbatinukas ant krosnies pradėjo švilpti. Niekas nepajudėjo.

– Kas garsiai perskaito skaičių iš tavo ekrano, tas jį pasiima. Visą. Tavo dingsta, – pasakė Bronius taip, lyg kartotų išmoktą maldą. – Aš kitą rytą pabudau, ir kišenėje nieko nebuvo. Nieko. O Antanas turėjo keturias dienas.

Jis ilgai tylėjo.

– Ir žinot, ką aš pajutau tą sekundę? Kai jis perskaitė?

Jo akys buvo vandeningos ir labai šviesios.

– Palengvėjimą.

Laikrodžiai tiksėjo. Visi kitaip. Nė vienas kartu.

– O jūs negalėjot… – Matas nurijo seiles. – Atsiimti? Perskaityti atgal?

– Galėjau, – pasakė Bronius. – Užteko paimti iš jo ir ištarti. Keturias dienas jis vaikščiojo su tuo laikrodžiu po namus. Valgė prie šito stalo. Miegojo ant tos lovos. O aš kiekvieną vakarą sakydavau sau: rytoj. Rytoj perskaitysiu.

Rytoj, pagalvojau aš. Tą patį žodį aš pasakiau Jokūbui, kai jis paprašė telefono.

– Ir kiekvieną rytą neperskaitydavau.

– Paskutinę naktį jis atėjo pas mane. Dvylika minučių po trijų. Įspaudė man jį į delną. – Senis sugniaužė kumštį aplink laikrodį. – Ir pasakė: „Kad prisimintum.“ Ir išėjo pro duris. Pats. Aš bėgau paskui, bet rūkas buvo kaip siena. Trys trylika bokšto laikrodis sustojo. Girdėjau, kaip sustojo.

Jis atsistojo, padėjo laikrodį ant stalo ir abiem rankom nukėlė nuo krosnies arbatinuką.

– Ir viskas. Trisdešimt penkeri metai. Nė vieno. Kas eina pats, tas uždaro duris.

Jis pastatė ant stalo puodelius. Vieną, du, tris, keturis. Pripylė visus. Ketvirtąjį pastatė priešais tuščią taburetę, prie lango.

Paskui sustojo su arbatinuku rankoje ir susiraukė.

– Kam aš ketvirtą įpyliau?

Jis sutrikęs nusijuokė.

– Senatvė. – Pažiūrėjo į mus, lyg pirmą kartą matytų. – Tai… apie ką aš čia? Apie fabriką? Ten nieko nebuvo, vaikai. Devyniasdešimt pirmais nieko nebuvo.

Tais pačiais žodžiais kaip Mato senelis.

Matas sustingo. Aš rankovės kraštu, nelietusi metalo, pastūmiau laikrodį per stalą link Broniaus rankos.

Jo pirštai užkliuvo už grandinėlės. Jis paėmė laikrodį.

Ir jo veidas sugriuvo.

Ne iš karto. Kaip namas, kai pirma įskyla vienas langas, paskui antras, ir tada pasvyra visa siena. Jis atsisėdo ant taburetės. Abiem rankom prispaudė laikrodį prie krūtinės ir sulinko, ir ilgai, ilgai nieko nesakė.

– Todėl ir nešioju, – pagaliau sušnibždėjo jis. – Dieną po megztiniu. Naktį ant kaklo. Jei pamesiu – jo nebebus. Niekur. Net manyje.

Ketvirtasis puodelis garavo priešais tuščią taburetę.


Aš žiūrėjau į tą garą ir galvojau apie Kamilę.

Apie tai, kaip ji sugriebė mane už riešo. Kaip maldavo: Perskaityk. Balsu. Prašau. Kaip aš jau tariau „Tr…“.

Jeigu būčiau ištarusi iki galo, jos skaitiklis būtų dingęs. Jos trejetas būtų tapęs mano. O penktadienį 03:13 į rūką būčiau išėjusi aš. Ir Kamilė rytą prie stotelės nebeprisimintų, kad kada nors kalbėjo su kažkokia Ugne.

Ji tai žinojo. Ji žinojo, ko prašo.

Ir tada ji pasakė „Atleisk“.

Ne „atleisk, kad nieko nepasakojau“. Ne „atleisk, kad tave įtraukiau“.

Atleisk, kad bandžiau.

Turėjau ant jos pykti. Bandžiau. Bet vietoj pykčio iš kažkur giliai iškilo kitas jausmas, lėtas ir šaltas, kaip rūkas nuo upės.

Aš ją supratau.

Aš supratau, ką reiškia tas palengvėjimas, apie kurį kalbėjo Bronius. Užtektų pakišti ekraną. Užtektų paklausti: Ei, kiek čia parašyta? Juokais. Kaip žaidžiant.

Rankos ant kelių buvo šlapios. Nusibraukiau jas į džinsus ir neleidau sau galvoti, kam galėčiau pakišti.

Tada prisiminiau dar vieną dalyką.

Laikraštį. „Tylupės žinios“, lapkričio dvidešimt trečioji. Keturios dienos po to, kai sustojo laikrodis. Po to, kai išėjo Antanas.

O po straipsniu, ten, kur turėjo būti autoriaus vardas, – tuščia vieta. Švarus popierius.

Korespondentas išėjo vėliau. Po Antano. Durys neužsidarė.

Pažvelgiau į Matą. Jis žiūrėjo į Bronių, ir jo akyse buvo kažkas, ko nemačiau nuo šeštadienio. Viltis. Jis tikėjo. Kas eina pats, tas uždaro duris. Buvo tvarka, buvo taisyklė, buvo išeitis.

Prasižiojau.

Ir užsičiaupiau.

Bronius trisdešimt penkerius metus gyveno su ta mintimi, kaip su laikrodžiu po megztiniu. Matas ją ką tik gavo į rankas. Ir jei aš ją atimsiu, mums nebeliks nieko. Tik tiksėjimas.

Gurkštelėjau arbatos. Ji buvo karšta, o aš vis tiek nesušilau.


Bronius išleido mus apie pusę aštuonių.

– Eikit, – pasakė prie durų. – Kol jie dar tik žiūri.

Už mūsų jis užkabino grandinėlę. Laikrodžiai viduje vienu metu nutilo, ir aš pagalvojau, kad jis dabar vėl stovi prie lango ir skaičiuoja.

Ėjome takeliu atgal. Telefonai kišenėse nebešvietė. Rūkas buvo toks tirštas, kad Matą, ėjusį per žingsnį priekyje, kartais girdėjau geriau, nei mačiau: jo batus ant užšalusio tako, jo kvėpavimą, šnarantį striukės rankovių audinį.

– Žinai, ką aš galvoju? – pasakė jis. – Kad jis tuos laikrodžius renka, kad nebūtų tylu.

Tai turėjo būti juokelis. Nė vienas nesusijuokėm.

Ilgai tylėjom. Paskui aš pasakiau:

– Matai, mano klasėje buvo mergaitė.

Ir sustojau. Laukiau tylos. To, kaip išnyksta upės pliuškenimas, kaip ausis užkemša vata. Laukiau šalčio kišenėje.

Upė pliuškėjo. Kažkur toli lojo šuo. Telefonas buvo šiltas nuo mano šlaunies.

– Kamilė, – pasakiau. – Kamilė Rudytė.

Niekas nenutilo.

Su tais, kurie turi, galima.

Aš papasakojau viską. Koridorių prie sandėliuko. Skaičių 3. Tualetą ir jos atspindį, kuris vėlavo. Žinutę „jau“. Stulpą prie stotelės.

Matas klausėsi nė karto nepertraukdamas. Kai baigiau, jis ilgai ėjo tylėdamas, o paskui sustojo ir prispaudė pirštus prie smilkinio.

– Balta striukė, – pasakė jis lėtai. – Su kailiuku… ant gobtuvo?

– Taip.

Jis susiraukė, lyg jam kas būtų įsmeigęs adatą už akies.

– Skauda, – sumurmėjo. – Kai bandau prisiminti. Kaip… kaip pirštu į mėlynę.

Toliau ėjome lėčiau. Ir tada Matas pasakė labai tyliai, į rūką, ne man:

– Tai užtektų, kad kas nors perskaitytų…

– Ne.

Pasakiau greičiau, nei pagalvojau. Garsiau, nei norėjau.

Jis nieko neatsakė. Bet ir neatsiprašė.

Tik tada pastebėjau, kad palei taką nebėra stulpų. Nė vieno. Rūkas tarp mūsų ir upės buvo tuščias, pilkas ir lygus kaip sušalusi balta drobė.

Jie dingo ne todėl, kad išsigando ar pavargo.

Jie dingo, nes mums nebereikėjo rodyti kelio.


Mama stovėjo tarpduryje su paltu, užsimetusi jį ant chalato, ir su telefonu rankoje.

– Kur tu buvai?!

Ji niekada taip nerėkia. Jos balsas buvo piktas, bet po pykčiu drebėjo kažkas kita, ir tai buvo daug baisiau.

– Pas Matą, – pamelavau. – Telefonas išsikrovė.

– Aštuonis kartus skambinau! Jokūbas sakė, tu žadėjai iki tamsos! Aš jau galvojau…

Ji nepasakė, ką galvojo. Tik sugriebė mane ir apkabino taip stipriai, kad sutraškėjo striukė. Jos plaukai kvepėjo ligoninės muilu ir miegu. Tada ji mane atstūmė ir vėl pradėjo barti, ir aš stovėjau ir linkčiojau, ir galvojau, kad ji niekada nesužinos, kur aš iš tiesų buvau.

Net jeigu labai norėčiau. Net jeigu atsisėsčiau priešais ją ir paimčiau už rankų. Ji išgirstų „namų darbus“. O aš vėl prarasčiau dieną.

– Daugiau taip nedaryk, – pasakė ji pagaliau, jau tyliai. – Girdi? Aš negaliu… aš negaliu dar ir dėl tavęs.

– Nedarysiu.

Dar vienas melas. Jų vis daugėjo, ir jie buvo vis lengvesni.

Jokūbas sėdėjo ant laiptų, pižama su dinozaurais, oranžinis mėnulis glėbyje, ištrauktas iš lizdo.

– Dvidešimt nulis septyni, – pasakė jis, žiūrėdamas į virtuvės laikrodį. – Tu vėlavai tris valandas ir trisdešimt septynias minutes.

Kažkas manyje susitraukė.

Per vakarienę jis skaitė viską. Raštelį ant šaldytuvo: „PIENAS – 2 VNT.“ – „Du“. Kalendorių – „Šešiolikta“. Mamos telefoną, kurį ji paliko ant stalo atverstą, – „Ugnė, Ugnė, Ugnė… Aštuoni kartai, mama. Aštuoni.“

Jis visada taip darė. Jam aštuoneri, jis neseniai išmoko greitai skaityti ir skaito viską, kas parašyta: iškabas, šampūno buteliukus, automobilių numerius.

Anksčiau tai buvo miela.

Dabar kiekvienas jo ištartas skaičius skambėjo man kaip spyruoklė, užspausta spąstuose. Kaip tas „Keturi“, kurį Antanas ištarė juokais.

Telefonas gulėjo mano kišenėje ekranu į šlaunį. Laikiau ant jo delną visą vakarienę.

Kai Jokūbo akys nuslydo nuo mamos telefono ir sustojo ties mano kišene, aš pasakiau „Valgyk“ taip šiurkščiai, kad mama padėjo šakutę. Jokūbas nuleido galvą ir ilgai stumdė žirnelius po lėkštę. Daugiau jis tą vakarą nieko neskaitė.

Vėliau, kai paguldžiau jį ir pravėriau duris taip, kad šviesos ruožas kristų tiesiai iki slenksčio, Jokūbas pasakė, jau užsimerkęs:

– Aš budėjau.

– Žinau. Ačiū.

– Prie vartelių kažkas stovėjo. – Jis žiovavo. – Galvojau, kad tu.

Aš sustingau prie durų.

– Pamojavau, – sumurmėjo jis į pagalvę. – Jis irgi pamojavo.

Ir užmigo. Ramiai, kaip miega vaikai, kurie dar nežino, kad yra ko bijoti.

Jis neturėjo skaitiklio. Jis nebuvo matęs ekrano. Aš tuo buvau tikra.

Bet jis jau matė juos.


Aš budėjau prie lango.

Prieš tai dar kartą nuėjau iki Jokūbo durų. Mėnulis švietė oranžiškai, Bulvė kabojo virš lovos ištiestais odiniais sparnais, brolis miegojo ant pilvo, viena koja išlindusi iš po antklodės. Pataisiau duris. Tiltas buvo vietoje.

Grįžusi pagalvojau apie Broniaus žodžius. Ir dar vienas, mažas. Bet tas ne čia. Tas kažkur kitur stovi.

Ne prie Broniaus tvoros. Ne prie tako.

Kažkur kitur.

Užuolaida buvo atitraukta per pirštą. Raudoni žadintuvo skaičiai švietė man į nugarą. Gatvė buvo tuščia, keturi žibintai skendo rūke kaip keturios blankios saulės.

03:11.

Namas nutilo. Radiatorius po langu. Šaldytuvas apačioje. Kaimynų šuo. Viskas.

03:12.

Toliausias žibintas prie posūkio į fabriką užgeso.

Paskui antras. Arčiau.

Paskui trečias.

Paskui ketvirtasis, prie mūsų vartelių.

Tamsa.

Telefonas mano rankoje atšalo taip greitai, kad vos jo neišmečiau. Ekranas nušvito pats.

SKAITIKLIS 7

Septynetas išbluko iš vidaus, ekranas suraibuliavo, ir iš pilkumos iškilo:

SKAITIKLIS 6

Žibintai vėl užsidegė. Toliausias. Antras. Trečias.

Telefonas sudūzgė. Mato žinutė. Be žodžių, be „:D“. Vienas skaitmuo.

5

Jis irgi nemiegojo. Jis irgi sėdėjo kažkur prie savo lango ir žiūrėjo, kaip jo skaičius tirpsta.

Ketvirtasis žibintas užsidegė sekunde vėliau.

Ir po juo kažkas stovėjo.

Ne aukštas. Ne ilgarankis. Beveik žmogaus ūgio. Arklio uodega. Balta pūkinė striukė, ir ant gobtuvo – kailiukas, šlapias nuo rūko, sulipęs į spygliukus.

Veido aš nemačiau. Jis nuslysdavo, vos tik į jį pažiūrėdavau.

Ji stovėjo prie mūsų vartelių. Ten, kur vakare Jokūbui kažkas pamojavo.

Nuo mano kvėpavimo stiklas aprasojo. Nubraukiau rasą rankove, greitai, kol neišsigandau to, ką pamatysiu.

Ji nedingo.

Striukė buvo švari. Nė dėmelės, nė raukšlelės. Tokia pat, kokia buvo paskutinį rytą, kai Kamilė laukė autobuso prie tvarkaraščio stulpo ir dar buvo Kamilė.

Ilgai ji tik stovėjo, ekraną prispaudusi prie krūtinės, kaip tąryt prie stotelės.

Paskui lėtai jį nuleido. Ir pakėlė.

Atsuko į mano langą.

Ekranas buvo pilkas. Toks pats pilkas kaip mano. Bet jame nebuvo skaičiaus.

Jame buvo raidės. Įspaustos taip pat giliai kaip skaičiai.

UGNĖ

Po mano vardu ekrane buvo dar viena eilutė.

Tuščia. Lyg sąrašas dar nebūtų baigtas.