8:06 Matas parašė dar kartą. ateinu. Ir nieko daugiau.
Tik tada apverčiau savo telefoną. Visą naktį jis gulėjo ekranu žemyn ant Jokūbo kilimo, ir aš nė karto nepažiūrėjau, kas jame darėsi 03:13. Dabar jis buvo šaltas kaip šaukštas, pamirštas ant palangės.
SKAITIKLIS 8
Aštuoni. Mato – šeši. Kamilės buvo trys, kai ji pirmą kartą man parodė.
Skaičiavau tai kaip skolas.
Mama grįžo 8:10. Girdėjau, kaip ji apačioje nusiauna batus, kaip atsisėda ant laiptų ir kurį laiką tiesiog sėdi. Paskui užlipo, pabučiavo Jokūbą į pakaušį, mane – į kaktą. Ji kvepėjo ligonine ir šalčiu.
– Jūs ką, čia miegojot? Ant grindų?
– Jam buvo baisu, – pasakiau.
Jokūbas pažiūrėjo į mane, bet nieko nesakė.
Mama užsidarė savo kambaryje ir po penkių minučių jau nieko nebegirdėjo. Po naktinės pamainos ji miega kaip akmuo, iki pat pietų, su ausų kamšteliais ir užuolaida, segtukais prisegta prie rėmo.
Kai pasakiau Jokūbui, kad išeinu su Matu, jis atsisėdo lovoje.
– Aš irgi.
– Ne.
– Kodėl?
– Nes tu lieki su mama.
– Mama miega. – Jis pasakė tai taip, lyg mama būtų išvažiavusi. – Miegančios nesiskaito.
Atsiklaupiau prie lovos. Norėjau pasakyti jam bent mažą tiesos kampelį, bet vos apie tai pagalvojau, telefonas kišenėje atšalo, ir aš užsičiaupiau.
– Grįšiu iki tamsos. Pažadu.
Jis ilgai į mane žiūrėjo. Paskui pasilenkė prie stalelio ir spragtelėjo naktinę lemputę. Oranžinis mėnulis užsidegė vidury dienos – blankus, nereikalingas, kaip žvakė saulėje.
– Ką darai?
– Tada aš budėsiu, – pasakė Jokūbas.
Matas atėjo be kuprinės. Be laidų, be kompiuterio, be bandelių. Stovėjo prie vartelių, po ketvirtuoju žibintu, toje pačioje vietoje, kur vakar jį prarijo rūkas, ir laikė rankas kišenėse.
– Labas, nemirtingoji, – pasakė jis. Bet pasakė taip, lyg skaitytų iš lapelio.
Akys raudonos. Jis irgi nemiegojo.
– Mat, aš…
– Nereikia. – Jis žiūrėjo pro mane, į mano kambario langą. – Jie mane pašaukė „Matuk“. Žinai, kas mane taip vadina? Tik mama. Ir tik tada, kai sergu.
Jis papasakojo viską vienu atodūsiu, lyg bijotų, kad sustojęs nebeprisivers tęsti. Grįžęs nuo senelio jis sėdėjo savo kambaryje prie kompiuterio ir ieškojo internete ko nors apie Tylupę ir devyniasdešimt pirmuosius. Nieko nerado. 23:50 nutilo kompiuterio ventiliatorius. Paskui šaldytuvas apačioje. Paskui šuo kaimynų kieme, kuris loja visą naktį, kiekvieną naktį, kiek Matas save prisimena.
Ir tada iš spintos.
– Iš mano spintos, Ugne. Kur kabo mano mokykliniai marškiniai. – Jis nusijuokė, bet tai nebuvo juokas. – Daug balsų. Bet jie visi žinojo, kaip mama sako „Matuk“. Su ta pačia intonacija. Lyg būtų jos klausęsi metų metus.
– Kodėl neatsakei? Aš rašiau…
– Žinau. Mačiau. – Jis žiūrėjo į savo batus. – Bet bijojau pakelti telefoną. Bijojau, kad atsakymą parašys ne mano pirštai.
Aš nesupratau, ką jis turi galvoje. Paskui prisiminiau trylika, kreivą trejetą piešinio kampe, ir supratau.
Į centrą ėjome pėsčiomis – sekmadieniais autobusas važiuoja du kartus per dieną. Diena vėl buvo šviesi, šerkšnas ant tvorų tirpo, ir nuo to, kad viskas aplink buvo taip normalu, man darėsi tik blogiau.
Matas pasakojo nežiūrėdamas į mane.
Senelis vakar jį išklausė ir pasakė tą patį, ką visada: devyniasdešimt pirmais nieko nebuvo. Nieko. Fabrikas dirbo, žmonės dirbo, paskui fabriką uždarė, ir tiek. Bet kai Matas paklausė apie laikrodį, senelis atsistojo, nuėjo prie spintos ir ilgai prieš ją stovėjo, lyg pamiršęs, ko atėjo. Paskui išėmė albumą.
– Jis nežinojo, kodėl jį ima, – pasakė Matas. – Aš mačiau. Jis žiūrėjo į savo rankas kaip į svetimas.
Matas išsitraukė telefoną, apvertė ekranu aukštyn – greitai, kaip nuplėšia pleistrą – ir parodė man nuotrauką, kurią buvo nufotografavęs.
Nespalvota, sulenkta per vidurį. Fabriko kiemas. Dvi eilės vyrų darbo drabužiais, vieni šypsosi, kiti prisimerkę nuo saulės. Pirmoje eilėje, trečias iš kairės, – jaunas Mato senelis su ūsais.
O antroje eilėje, tarp dviejų vyrų, buvo tarpas.
Pečių pločio. Pro jį matėsi plytų siena. Vyras kairėje buvo pasilenkęs į tą pusę, petimi beveik liesdamas orą. Vyras dešinėje laikė ranką sulenktą, lyg ką tik būtų ką nors apkabinęs.
Man pasidarė silpna, lyg kas būtų ištraukęs laiptelį iš po kojos.
Aš jau buvau mačiusi tokį tarpą. Rugsėjo pirmosios nuotraukoje, tarp Gabijos ir Austėjos.
– Nugarėlėje vardai, – pasakė Matas ir perbraukė į kitą kadrą.
Rašalu, senelio pasvirusia rašysena: Jonas P., Vytautas G., Algis Š., , Kęstutis M.
Du kableliai iš eilės. Ir tarp jų – nieko. Lyg senelis kadaise būtų užrašęs vardą, o vardas paskui būtų išėjęs, palikęs tik skyrybą.
– Paklausiau, kas čia buvo, – tarė Matas. – Jis žiūrėjo, žiūrėjo. Ir sumykė: „Laikraščiai. Bibliotekoj.“ Ir nuėjo gulti. Septintą vakaro.
Aš tylėjau. Galvojau tik viena: tai ne pirmas kartas. Prieš trisdešimt penkerius metus kažkas jau stovėjo tarp dviejų žmonių. Ir jo nebeliko.
Norėjau papasakoti Matui apie Kamilę. Jis dabar turėjo savo skaitiklį – gal su juo jau galima. O gal ne. Telefonas kišenėje gulėjo kaip ledo gabalas, ir aš nedrįsau patikrinti.
Biblioteka sekmadieniais nedirba. Ant durų kabojo lapelis su darbo laiku, o viduje, pro stiklą, degė viena lempa.
Matas pabeldė. Paskui dar kartą. Pagaliau prie durų priėjo nedidelė moteris su megztiniu ant pečių ir akiniais ant grandinėlės, ir Matas, nė nemirktelėjęs, pamelavo, kad rytoj reikia atiduoti projektą apie Tylupės istoriją ir kad mokytoja liepė naudoti tikrus šaltinius, ne internetą.
Anksčiau jis po tokio melo būtų man mirktelėjęs. Dabar ne.
– Danutė, – prisistatė moteris ir mus įleido. – Bet tik valandėlei. Aš čia lentynas tvarkau, man irgi sekmadienis.
Viduje kvepėjo dulkėmis ir klijais. Palubėje zyzė lempos – tolygiai, kaip vabzdžiai vasaros vakarą. Ponia Danutė nuvedė mus į galinį kambarį, kur ant žemų lentynų gulėjo įrišti laikraščiai: storos knygos žaliais viršeliais, ant nugarėlių aukso raidėmis – metai.
„Tylupės žinios“. 1991.
Matas ištraukė antrąjį pusmetį ir atvertė ant stalo. Lapai buvo pageltę ir trapūs, kraštai trupėjo po pirštais. Spalis. Lapkritis.
Mes radome jį iš karto. Arba jis mus.
Lapkričio 23-iosios numeris, antras puslapis, per tris skiltis:
KUR DINGSTA TYLUPĖS JAUNIMAS?
Skaičiau, ir akys kas kelis žodžius užkliūdavo už tuštumos.
Rašau apie tai, kuo niekas netiki. ______ (19 m.) paskutinį kartą mačiau fabriko kieme. Po savaitės dingo ______ (17 m.), po jos – ______ (16 m.). Jų tėvai sako, kad tokių vaikų neturėjo. Mokykloje jų suolų nėra. Bet aš juos prisimenu. Prieš dingdami jie nemiegojo, nuolat žiūrėjo į ______ ir sakė, kad naktį girdi ______.
Tarpai nebuvo užtušuoti. Ne iškirpti. Raidės aplink juos stovėjo tvarkingai, kaip žmonės eilėje, o ten, kur turėjo būti vardas, buvo tik švarus, šviesus popierius. Lyg spaustuvė būtų pamiršusi juos atspausdinti.
Po straipsniu – dvi nuotraukos, tokios, kokias daro mokykloje. Fonas, užuolaida, kėdės atlošo kraštas. O per vidurį – šviesesnė dėmė, žmogaus pečių ir galvos formos. Lyg kas būtų iškirpęs žmogų, bet palikęs popierių.
Jei skaitote tai ir prisimenate bent vieną iš jų – ______.
O apačioje, kur turėjo būti parašas: ______, mūsų korespondentas.
– Net to, kas rašė, nebėra, – sušnibždėjo Matas.
Mano pirštai patys nuslydo į paskutinę puslapio skiltį. Ten, tarp skelbimų apie parduodamą karvę ir šulinių kasimą, buvo trumpa žinutė:
Lapkričio 19-osios naktį sustojo „Tylupės popieriaus“ bokšto laikrodis. Rodyklės rodo 3 val. 13 min. Administracija žada sutaisyti iki Naujųjų metų.
– Nesutaisė, – pasakė Matas.
Ir aš supratau, kas mane gąsdina labiausiai. Ne tušti tarpai. O tai, kad laikraštis vis dar prisiminė, kokio dydžio buvo tie žmonės. Kad liko forma. Kėdė. Užuolaida. Petys, į kurį pasilenkė kitas petys.
Taip dabar dingo Kamilė. Taip kada nors dingsiu aš.
– A, tas numeris.
Ponia Danutė stovėjo tarpduryje su dviem puodeliais arbatos. Ji padėjo juos ant stalo krašto, toli nuo laikraščių.
– Jūs žinot, kas čia parašyta? – paklausiau.
– Ne, vaikeli. Ten juk nieko neparašyta. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Senas Bružas apie tai kalbėdavo. Bet jis keistas.
Ji papasakojo, kad Bružas metų metus ateidavo kiekvieną ketvirtadienį ir prašydavo to paties numerio. Sėdėdavo prie šito stalo, nieko neskaitydavo, tik glostydavo pirštu tuščias vietas. Lėtai, švelniai, lyg kam nors plaukus. Prieš kelerius metus nustojo – kojos. Gyvena prie upės, už fabriko.
– Langai laikraščiais užklijuoti, nepraleisit.
Ji šypsojosi. Šilta, pavargusi šypsena, kaip mamos. Suaugęs žmogus, kuris prisiminė bent tiek – kad kažkas glostė tuščią vietą.
Ir aš pagalvojau: jei ji prisimintų Kamilę, bent vienas suaugęs žmogus žinotų, kad Kamilė buvo. Bent vienas.
Matas pamatė mano veidą anksčiau, nei aš ką nors pasakiau.
– Ugne. Ne.
– Mano klasėje buvo mergaitė, – pradėjau. – Kamilė Rudytė. Ji sėdėjo prie lango, turėjo rožinę gertuvę, ir penktadienį…
Lempos nustojo zyzti.
Ne užgeso – degė toliau. Tik nutilo vidury garso, lyg kas būtų užspaudęs joms burną.
Mano balsas tęsė į tylą kaip į vatą:
– …penktadienį ji neatėjo, ir niekas…
Matas sugriebė mano ranką. Per vėlai. Jaučiau tai dar prieš pažiūrėdama: telefonas kišenėje sušalo per džinsus, iki pat kaulo.
Išsitraukiau jį.
−1
Aštuonetas išbluko iš vidaus. Iškilo naujas skaičius.
SKAITIKLIS 7
Lempos vėl suzyzė.
Ponia Danutė sumirksėjo. Pažiūrėjo į mus, paskui į atverstą laikraštį tarp mūsų – taip, lyg nežinotų, kas jį išėmė.
– Jūs kažko norėjot, vaikai? – mandagiai paklausė ji. – Sekmadienį mes nedirbam.
Lyg būtume ką tik įėję.
Ant stalo krašto garavo du puodeliai arbatos, kuriuos ji pati atnešė.
Išėjome. Lauke Matas vis dar laikė mano ranką ir nepaleido, nors nebereikėjo. Jo pirštai buvo šalti. Kaip Kamilės, tą antradienį.
Aš sudeginau dieną. Visą dieną savo gyvenimo. Ir niekas nepasikeitė. Kamilė liko niekas. Ponia Danutė liko maloni. Tik aš turėjau viena diena mažiau.
– Kodėl? – paklausė Matas, kai jau buvome prie paminklo aikštėje. Ne piktai. Tyliai.
– Norėjau, kad kas nors suaugęs žinotų.
– Ji nežinos. – Jis pagaliau paleido mano ranką. – Niekas nežinos. Supranti? Tik mes.
Tik mes. Šeši ir septyni.
Mes ilgai stovėjome aikštėje. Pro šalį ėjo moteris su vežimėliu, vyras vedžiojo šunį, iš kavinės kvepėjo cinamonu. Sekmadienis. Visi gyveno taip, lyg turėtų begalę dienų, ir niekas jų neskaičiavo.
– Einam pas Bružą, – pasakė Matas. – Kol dar šviesu.
Bet kol perėjome visą miestelį, šviesu nebebuvo.
Kai priėjome fabriką, jau temo. Lapkritį Tylupėje sutemsta pusę penkių, ir ne palengva, o iš karto, lyg kas užtrauktų užuolaidą.
Takas prie upės vedė pro griuvėsius. Raudonos plytos sutemose atrodė rudos, išdaužyti langai – kaip išmuštų dantų eilė. Viršuje, bokšte, laikrodis rodė tą patį, ką rodė trisdešimt penkerius metus.
3:13.
Nuo upės kilo rūkas. Iš pradžių tik plona juosta virš vandens, paskui storesnė, paskui jis išlipo ant kranto ir atsigulė ant tako, mums prieš kojas.
Jis buvo šaltas kitaip nei oras. Oras kandžiojo skruostus, o rūkas lindo po striuke, į rankoves, už apykaklės, kaip vanduo, kai brendi į ežerą. Upės nebesimatė. Tik girdėjosi, kaip ji teka, tamsi ir lėta, ir kaip kažkur ant vandens kas kelias sekundes pliumpteli, lyg kas mėtytų akmenėlius.
Matas įsijungė telefono žibintuvėlį. Šviesos ruožas įsmigo į rūką ir sustojo per du žingsnius, lyg būtų atsitrenkęs į sieną. Matas jį išjungė.
– Be jo geriau matau, – pasakė jis. Ir tai buvo tiesa. Ir dėl to buvo dar blogiau.
Mano kišenė nušvito.
Pro striukės audinį – pilka šviesa. Pažiūrėjau į Matą. Jo kišenė švietė lygiai taip pat. Nė vienas neišsitraukėme telefonų.
Tada pamačiau juos.
Jie stovėjo palei taką, kairėje, tarp tako ir upės. Aukšti. Ilgarankiai. Išsirikiavę tolygiai, kas keliolika žingsnių, kaip tvoros stulpai. Ir kiekvienas laikė ekraną.
Visi ekranai buvo atsukti viena kryptimi.
Ten, kur ėjome mes.
Ieškojau baltos striukės. Neradau. Nežinojau, ar man nuo to lengviau.
Mes ėjome. Už nugaros kažkas ėjo kartu. Žingsniai drėgnu taku – vienas, kitas. Tokiu pat greičiu kaip mūsų.
Sustojau.
Žingsniai sustojo.
Vienu žingsniu vėliau.
– Neatsisuk, – pasakė Matas. Jo balsas buvo plonas. – Tik neatsisuk.
Neatsisukau. Ėjome toliau. Žingsniai ėjo toliau.
Stulpai nejudėjo. Jie nesilenkė prie mūsų, nesiekė mūsų savo per ilgomis rankomis. Jie tik stovėjo ir švietė, ir jų pilka šviesa gulė ant tako kaip ženklai. Čia. Čia. Dar toliau.
Rūkas mūsų nepuolė.
Jis rodė kelią.
Ir aš nežinojau, kodėl rūkui reikia, kad mes ten nueitume.
Pagalvojau apie Jokūbą. Apie oranžinį mėnulį, uždegtą vidury dienos. Tada aš budėsiu. Pažadėjau grįžti iki tamsos. Tamsa jau buvo atėjusi, o aš ėjau toliau nuo namų, į rūką, tarp stulpų, kurie švietė.
Kelias buvo trumpesnis, nei turėjo būti. Rodos, ėjome vos penkias minutes, o fabrikas už nugaros jau buvo pradingęs, ir bokšto laikrodžio nebesimatė.
Trobelė stovėjo pačiame krante, žema, lyg pusiau įsmukusi į žemę. Langai iš vidaus buvo užklijuoti laikraščiais, pageltusiais, raibais, ir pro juos sunkėsi blanki šviesa. Ant laikraščių – raidžių šešėliai.
Ir iš vidaus sklido tiksėjimas.
Ne vieno laikrodžio. Daugybės. Dešimčių. Vieni greičiau, kiti lėčiau, ne kartu, ne į taktą – lyg lietus ant skardinio stogo.
Prie durų gulėjo batų valymo grotelės, apaugusios samanomis, ir stovėjo kibiras su užšalusiu vandeniu. Ant staktos kažkas buvo prikalęs vinimis seną laikrodžio ciferblatą, aprūdijusį, be stiklo. Ir be rodyklių.
Paskutinis stulpas stovėjo visai šalia, prie pat tvoros. Jo ekranas buvo atsuktas tiesiai į duris.
– Gal neikim, – sušnibždėjo Matas. Ir tuoj pat pats atsakė: – Ne. Einam.
Jis pakėlė ranką ir pabeldė.
Visi laikrodžiai nutilo.
Vienu metu. Visi. Kaip vienas.
Tyla buvo ne tokia, kaip 03:11. Šita buvo žmogaus tyla. Kažkas viduje sulaikė kvėpavimą.
Už mūsų sustojo ir žingsniai.
Paskui viduje sugirgždėjo grindys. Lėtai, sunkiai. Grandinėlė. Spynos liežuvėlis.
Durys prasivėrė.
Senis buvo aukštas. Tokio aukščio, kad jam teko palenkti galvą po staktomis. Žili šeriai, nuo senumo pilkas megztinis, rankos didelės, gyslotos, viena įsikibusi į durų kraštą.
Į mus jis nepažiūrėjo.
Jis žiūrėjo virš mūsų pečių. Į rūką. Ilgai, atidžiai, nuo vieno stulpo prie kito, ir jo lūpos be garso judėjo, lyg jis skaičiuotų.
Lyg tikrintų, kas atėjo kartu su mumis.
Paskui jo akys nusileido.
Į mane. Į mano kišenę, kur pro striukės audinį pilkai švietė telefonas. Ir vėl į mano veidą.
– Kiek tau liko?