03:11 radiatorius po langu nutilo.
Šitą tvarką aš jau mokėjau kaip daugybos lentelę. Pirma nutyla radiatoriai. Paskui šaldytuvas apačioje, kuris dūzgia visą mano gyvenimą ir kurio niekada negirdžiu, kol jis neužsičiaupia. Paskui šunys kitapus gatvės. Tada žibintai – nuo toliausio, prie posūkio į fabriką, vienas po kito link mūsų vartelių, lyg kas nors neskubėdamas eitų gatve ir pirštu juos užspaustų.
Sėdėjau lovoje su telefonu ant kelių, ekranu aukštyn. Pirmą kartą per tris dienas pati norėjau į jį žiūrėti.
SKAITIKLIS 10
03:13. Dešimtukas išbluko iš vidaus, lyg kas būtų jį išgėręs per šiaudelį. Ekranas suraibuliavo kaip vanduo, į kurį įmestas akmenėlis, ir iš pilkumos iškilo devynetas – sunkus, įspaustas.
SKAITIKLIS 9
Šaltis dvelktelėjo į veidą. Už lango ketvirtasis žibintas, tas prie mūsų vartelių, užsidegė sekunde vėliau už kitus.
Aš nelaukiau, kol sugrįš šaldytuvo dūzgimas. Grįžau į pagrindinį ekraną ir uždėjau pirštą ant pilko kvadrato tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo.
Visą vakarą apie tai galvojau. Apie Kamilės portretą, apie užrašą, kurio nerašiau, apie ranką, kuri dirba be manęs. Ir apie tai, kad visą savaitę elgiausi kaip mergaitė iš filmo, kurią norisi papurtyti: žiūrėjau, bijojau, slėpiau. Nė karto nepabandžiau paprasčiausio dalyko. To, ką daro kiekvienas, kai telefone atsiranda šlamštas.
Piktograma suvirpėjo. Iššoko langelis.
Pašalinti programėlę?
Spustelėjau Pašalinti.
Langelis dingo. Pilkas kvadratas liko.
Vienas. Du. Trys.
Ir tik tada jis išnyko – pavėlavęs, kaip Kamilės atspindys tame veidrodyje su nuskilusiu kampu. Lyg būtų ilgai svarstęs, ar paklusti. Tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo atsivėrė tuščia vieta, o paskui piktogramos susislinko ir ją užpildė, lyg ten niekada nieko nebūtų buvę.
Atsidariau nustatymus, atminties langą, nuslinkau iki pat apačios. Eilutės be pavadinimo nebebuvo.
Apačioje sudūzgė šaldytuvas. Radiatorius pabudo ir ėmė tiksėti. Jaučiau, kaip namas atsikvepia.
Per lengva? Taip. Ir tada žinojau, kad per lengva. Bet mano kūnas nebeklausė, kas lengva, o kas ne. Jis nebuvo miegojęs savaitę.
Išjungiau telefoną – visiškai, laikydama mygtuką, kol ekranas užgeso. Atitraukiau apatinį komodos stalčių, kur guli megztiniai, kurių niekada nedėviu, ir užkišau telefoną po jais, į patį dugną. Uždariau stalčių. Paskui dar įstūmiau keliu, kad tikrai užsidarytų.
Atsiguliau. Pagalvė kvepėjo mūsų skalbikliu.
Užmigau taip, kaip nebuvau užmigusi nuo vasaros – kaip akmuo krenta į šulinį.
Paskutinis dalykas, kurį girdėjau, buvo radiatoriaus tiktelėjimas. Vienas, garsus.
Radiatorius mano kambaryje yra po langu.
Tas tiktelėjimas atėjo iš kampo.
Pabudau nuo šviesos. Ne nuo pilkos – nuo tikros, geltonos, lapkritinės, kuri pro užuolaidų plyšį krito ant grindų. Žadintuvas rodė 9:40. Kurį laiką tiesiog gulėjau ir nesupratau, kodėl galvoje taip lengva.
Tada pajutau šaltį prie skruosto.
Telefonas gulėjo ant pagalvės. Prie pat mano veido, taip arti, kad nosimi beveik liečiau jo kraštą. Ekranu aukštyn. Įjungtas.
Neatsisėdau. Gulėjau ir žiūrėjau į komodą. Apatinis stalčius buvo uždarytas. Lygiai, iki galo, taip, kaip vakare įstūmiau keliu.
Paėmiau telefoną dviem pirštais, lyg jis būtų šlapias.
Pagrindiniame ekrane, tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo, vėl buvo piktograma. Bet nebe pilkas kvadratas.
Mažytė nuotrauka.
Iš pradžių nesupratau, kas joje. Tamsus fonas, šviesi dėmė per vidurį. Padariau ekrano nuotrauką ir išdidinau. Pirštai drebėjo taip, kad du kartus nepataikiau.
Tai buvau aš. Miegojau, pasikišusi ranką po skruostu, burna praverta. Matėsi visa lova ir pusė kilimo. Pačiame apatiniame kadro krašte matėsi durys – praviros per plaštaką, nors aš visada jas uždarau. Pro tą tarpą ties grindimis į kambarį buvo įslinkęs rūkas, lėtas ir baltas kaip ant stalo išsiliejęs pienas.
O ant pagalvės, prie mano veido, šviesėjo telefonas.
Vadinasi, kai buvo daroma nuotrauka, jis jau buvo ištrauktas iš stalčiaus. Kažkas jį išėmė. Įjungė. Padėjo man prie veido. Ir tik tada atsitraukė, kad geriau matytų.
Pažiūrėjau, iš kur nufotografuota.
Iš viršaus. Lova matėsi įstrižai, kaip žiūrint nuo spintos. Bet dar aukščiau. Viršutiniame kadro krašte buvo patekęs lubų kampas ir suskilinėjusių dažų lopinėlis, kurį aš pažįstu, nes kiekvieną naktį į jį spoksau.
Kampas priešais langą. Ten, kur dvi sienos susieina su lubomis.
Mūsų namas senas, lubos beveik trijų metrų. Kai reikia pakeisti lemputę, mama lipa ant kopėčių ir vis tiek stiebiasi.
Atsisėdau ir pažiūrėjau į kampą.
Jis buvo tuščias. Saulės ruožas jo nesiekė – ten visada prieblanda. Tapetai su blankiomis smilgomis ir viršuje tas pats lopinėlis.
Užlipau ant lovos galvūgalio, laikydamasi už sienos, ir ištiesiau ranką, kiek tik galėjau. Pirštų galai vos siekė tapeto per sprindį žemiau kampo.
Tapetas buvo drėgnas. Ir šaltas – ne vėsus, kaip sienos lapkritį, o šaltas kaip langas naktį, kai prie jo prispaudi kaktą.
Nušokau ir ilgai tryniau pirštus į pižamą.
Paskui atidariau programėlę. Nežinau, ko tikėjausi.
SKAITIKLIS 9
Ji buvo tokia pati.
Mama virė avižinę košę su obuoliais – tą, kurią verda tik savaitgaliais, kai nėra po pamainos. Radijas ant palangės murmėjo orus: saulėta, iki minus trijų, vakare iš upės slėnio kils rūkas.
Jokūbas sėdėjo savo vietoje, kojomis nesiekdamas grindų, ir šaukštu kasė košėje kanalus, kad nutekėtų sviestas.
– Labas rytas, miegale. – Mama pabučiavo mane į viršugalvį. – Tu net nesukrutėjai, kai rytą pravėriau tavo duris. Pirmą kartą per amžius.
Tai durys buvo praviros dėl jos. Ryte. Įsikibau į tą mintį kaip į turėklą.
Atsisėdau. Telefoną pasidėjau ant kelių, ekranu žemyn.
Jokūbas pakėlė galvą nuo kanalų.
– Mama, ko tu naktį stovėjai Ugnės kampe?
Mama pylė man košę ir nesustojo.
– Miegojau, zuiki. Kaip akmuo.
– Ne, naktį. Kai buvo tamsu. Aš ėjau į tualetą, ir Ugnės durys buvo atviros, ir tu stovėjai kampe. Labai ramiai.
– Tau prisisapnavo.
Jokūbas susiraukė, lyg mama būtų neteisingai išsprendusi uždavinį.
– Tai kas tada buvo toks aukštas?
Mama nusijuokė ir priglaudė delną jam prie kaktos – ji visada taip tikrina temperatūrą, net kai juokiasi. Jokūbas vėl įbedė šaukštą į košę. Jis nebuvo išsigandęs. Jis tiesiog norėjo žinoti, kaip norėjo žinoti, kodėl stegozauro smegenys tokios mažos.
Mano šaukštas pakibo virš lėkštės. Košė nuo jo nuvarvėjo atgal.
– Koks aukštas? – paklausiau. Balsas išėjo per lygus.
Jokūbas pagalvojo.
– Iki lubų. – Jis parodė šaukštu aukštyn, ir lašas košės nukrito ant staltiesės. – Bet sulinkęs. Kaip tu, kai skaitai lovoj.
– Jokūbai, valgyk, – pasakė mama. – Ir nebežiūrėk vakarais tų savo dinozaurų.
Aš galvojau ne apie kampą. Aš galvojau apie tai, kad mano broliukas naktį vienas ėjo koridoriumi, basas, pro mano duris. Ir sustojo. Ir žiūrėjo. O tai, kas stovėjo kampe, leido jam žiūrėti.
Jokūbas nusilaižė šaukštą ir pažvelgė į mano kelius.
– O tu žadėjai, – pasakė jis. – Rytoj. Tai dabar jau rytoj.
– Telefone virusas, – pasakiau. – Bjaurus. Viską sugadino. Matas ateis pataisyti.
– Kokį virusą?
– Bjaurų, sakau.
Jis žiūrėjo į mane taip pat, kaip vakar tarpduryje. Jis žinojo, kad meluoju. Aštuonmečiai visada žino. Jie tik dar nemoka to pasakyti.
Po stalu apverčiau telefoną ir parašiau Matui. Prieš kiekvieną žodį sustodavau ir klausydavausi: ar radijas dar kalba, ar telefonas nešąla. Apie Skaitiklį – nė raidės. Tik tai, ką būtų galėjęs parašyti bet kas.
kažkas mane nufotografavo miegančią. ateik
Parašiau mažosiomis, kaip jis. Taip atrodė mažiau baisu.
Radijas kalbėjo. Telefonas buvo šiltas nuo mano kelių.
Atsakymas atėjo po minutės: ką būsiu dvyliktą imu kompą
Matas atėjo dvyliktą su kuprine, iš kurios kyšojo laidai, susiraizgę kaip makaronai. Mama pasiūlė košės, jis mandagiai atsisakė ir vis tiek suvalgė dvi riekes duonos su sviestu.
Mano kambaryje jis išsidėliojo kompiuterį ant stalo ir pradėjo kalbėti dar neatsisėdęs.
– Šnipinėjimo programa. Šimtas procentų. Paspaudei kokią nuorodą, ir dabar kažkas valdo tavo kamerą. Mačiau video, kaip tokiu būdu…
– Kamera neperšoka į kampą prie lubų, Mat.
Jis nutilo. Pažiūrėjo į kampą. Į mane.
– Tai gal kažkas fotografavo savo telefonu ir paskui įmetė į tavo.
Tai buvo dar blogiau, ir jis pats tai suprato. Pakasė pakaušį.
– Gerai. Pirma – virusas. Duok.
Laikiau telefoną sekunde ilgiau, nei reikėjo.
– Tik ištrink, gerai? Neatidaryk. Tiesiog ištrink per kompiuterį arba kaip ten.
– Ugne, kaip aš ištrinsiu, jei neatidarysiu?
– Pabandyk.
Jis pažiūrėjo į mane taip, kaip vakar ant palangės, kai pasakojo apie sandėliuko duris. Paskui linktelėjo. Padaviau telefoną ekranu žemyn.
Iš apačios sušuko Jokūbas:
– Ugnė-ė! Mama kalba telefonu, o man batai užsimazgė!
Mazgas buvo užveržtas taip, kaip moka užveržti tik aštuonmečiai. Krapščiau jį nagais gal penkias minutes, kol Jokūbas trypčiojo ir pasakojo, kad galiniame kieme balos užšalo ir jis jas visas sudaužys. Mama virtuvėje kalbėjosi su ligonine dėl pamainos. Paskui durys trinktelėjo, Jokūbas išbėgo, ir aš lipau atgal laiptais.
Jau ant viršutinio laiptelio pajutau, kad koridoriuje šalčiau.
Kambario durys buvo praviros. Matas sėdėjo atsisukęs į langą. Kompiuterio ekranas buvo užmigęs, juodas. Mano telefonas – jo rankose, ir jo veidas buvo apšviestas iš apačios. Pilkai.
Jis nejudėjo.
Matas, kuris niekada nenustygsta vietoje. Kuris kalba, net kai kramto, juokauja, net kai lūžta kaulas, – kai septintoje klasėje nukrito nuo dviračio, visą kelią į polikliniką pasakojo anekdotus. Matas sėdėjo ir tylėjo.
– Mat.
Jis pakėlė akis. Lėtai, lyg tai būtų sunku.
– Jis šaltas, – pasakė Matas.
Tik tiek. Ir pažiūrėjo į savo pirštus, lyg jie būtų ne jo.
Pačiupau telefoną.
SKAITIKLIS 9
– Aš nieko neatidarinėjau, – tyliai pasakė jis. – Prijungiau laidą, ir jis… pats. – Jis nurijo seilę. – Ugne, kas čia? Ką jis skaičiuoja?
Jis nepasakė skaičiaus. Jis net nežiūrėjo į ekraną. Jis žiūrėjo į mane.
– Tai ne virusas, – pasakiau. – Tai…
Radiatorius po langu nutilo.
Apačioje mamos balsas nutrūko vidury žodžio. Kompiuterio ventiliatorius, kuris ūžė visą laiką, sustojo. Tyla krito ant namo kaip antklodė – ta pati, kurią pažįstu iš 03:11. Telefonas delne ėmė šalti, ir aš jaučiau, kaip ekrano viduje kažkas laukia, pasiruošęs blykstelėti.
Užčiaupiau burną. Nurijau likusį žodį.
Vienas. Du. Trys.
Apačioje mama pasakė „…antradienį, taip, galiu“. Radiatorius tiktelėjo. Ventiliatorius atsidusęs vėl įsisuko.
Matas žiūrėjo į mane, ir jo kakta buvo drėgna.
– Kas ką tik buvo? Viskas nutilo. Tu irgi girdėjai, kad viskas nutilo?
– Negaliu, – pasakiau.
– Ką negali?
– Pasakyti.
Jis nusijuokė. Vieną kartą. Bet tai nebuvo jo juokas.
Žiūrėjau į jo ranką – ji vis dar buvo sulenkta, lyg laikytų telefoną, kurio nebėra. Ir pagalvojau apie antro aukšto koridorių. Apie Kamilę, kuri atkišo man ekraną prie pat veido. Apie tą naktį po to, kai pamačiau jos skaičių. Apie balsus iš koridoriaus.
Aš neleidau tai minčiai pasibaigti. Uždariau ją kaip stalčių ir įstūmiau keliu.
– Gerai, – pasakė Matas. Jis kalbėjo per greitai, kaip žmogus, kuris bėga, kad nepargriūtų. – Logika. Jei ne programa, tai kažkas fiziškai. Dronas. Pusbrolis savo droną įskraidino į obelį, žinai, kokie jie dabar maži.
– Langas buvo uždarytas.
– Tai per stiklą. – Jis jau rengėsi striukę. – Eisiu į kiemą ir nufotografuosiu tavo langą. Jei iš lauko to kampo nesimato – vadinasi, buvo viduje. Tada bent žinosim.
Diena buvo tokia šviesi, kokių lapkritį Tylupėje beveik nebūna. Dangus mėlynas ir kietas kaip stiklas, žolė balta nuo šerkšno, nė lopinėlio rūko. Atidariau langą, ir į kambarį įsiveržė šaltis, kvepiantis dūmais iš kaimynų kamino.
Matas apėjo visą plotą po mano langu. Nebuvo kopėčių žymių. Nebuvo pėdsakų šerkšne – tik jo paties, tamsiai žali, kur jis žengė. Jis pakėlė galvą ir prisimerkė prieš saulę.
– Stovėk! – šūktelėjo. – Kaip modelis!
Bandė juokauti. Aš bandžiau nusišypsoti. Abiem prastai sekėsi.
Jis pakėlė telefoną. Spragtelėjo. Nuleido jį prie akių pažiūrėti.
Ir nebepakėlė galvos.
Kieme buvo taip tylu, kad girdėjau, kaip galiniame kieme Jokūbas daužo ledą. Matas stovėjo palinkęs prie ekrano. Paskui jo veidas pradėjo keistis – ne iš karto, o pamažu, nuo lūpų į skruostus, kol tapo baltas kaip šerkšnas po jo kojomis.
– Ugne, – pasakė jis. Tyliai. Bet aš išgirdau kiekvieną raidę. – Eik iš ten.
– Ką?
– Eik iš kambario. Neatsisuk.
Aš neatsisukau.
Mano sprandas žinojo pirmas. Ten, kur prasideda plaukai, buvo šalta. Ne nuo atviro lango – lango šaltis buvo priešais, ant veido. Šitas buvo už nugaros ir aukščiau. Ir jis buvo arčiau, nei ištiestos rankos ilgis.
Durys buvo už manęs. Šalia to kampo.
Ėjau atbulomis. Žiūrėjau į langą, į mėlyną dangų, į Matą apačioje, kuris nebežiūrėjo į ekraną – jis žiūrėjo į mane, ir jo lūpos be garso kartojo: neatsisuk, neatsisuk, neatsisuk.
Žingsnis.
Šaltis sprande sustiprėjo. Plaukai ant pakaušio sujudėjo, nors skersvėjis pūtė iš kitos pusės.
Žingsnis.
Kažkas virš manęs iškvėpė. Ne oras. Šaltis.
Ranka užčiuopiau durų staktą. Peržengiau slenkstį atbula, ir tik koridoriuje apsisukau ir bėgau laiptais žemyn taip, kad linko keliai.
Kieme Matas atkišo man savo telefoną. Pats nežiūrėjo.
Nuotraukoje buvo mano langas, saulė ant stiklo, aš lango rėme. O už manęs – ne mano kambarys. Vietoj lovos, komodos ir lempos – pilka. Kambarys buvo pilnas rūko iki pat lubų, lyg langas būtų akvariumas, pripiltas pieno.
O kampe po lubomis kažkas buvo susilenkęs. Kaip sulankstyta kėdė. Kaip Jokūbas sakė – kaip aš, kai skaitau lovoj. Rankos per ilgos, nukarusios žemiau, nei turėtų baigtis kūnas. Viena laikė ekraną. Pilką, šviečiantį. Atsuktą į mano nugarą.
Bandžiau pažiūrėti į veidą. Veidas nuslydo. Liko tik ekranas.
– Kai fotografavau, ten nieko nebuvo, – pasakė Matas. Jo balsas drebėjo. – Mačiau tave. Lempą. Spintą. Tik tave.
Jis pradėjo sakyti „gal“ ir nebaigė.
– Ne, – pasakė pats sau. – Nėra jokio „gal“.
Ant laiptų prie galinių durų sėdėjom, kol saulė nusileido už pušyno. Jokūbas vaikščiojo po kiemą ir ieškojo nesudaužytų balų. Matas laikė telefoną kišenėje ir nė karto jo neišsitraukė.
– Nesakyk, – pasakė jis pagaliau. – Aš mačiau, kas atsitiko viršuj, kai bandei. Matau, kad negali. Tai ir nebandyk.
Kamilės žodžiai. Jis nežinojo, kad kartoja juos.
– Aš pats išsiaiškinsiu, – pasakė Matas. – Senelis visada sako, kad neprisimena, kas buvo tą rudenį fabrike. Devyniasdešimt pirmais. Visada tais pačiais žodžiais, lyg būtų išmokęs. Šiandien paklausiu kitaip.
Jis atsistojo, kai nuo upės pradėjo kilti rūkas. Rūkas ropojo gatve žemai, kaip šuo, sekantis pėdsaką. Žibintai jame užsidegė vienas po kito ir atrodė kaip skęstančios saulės.
Prie vartelių, po ketvirtuoju žibintu, Matas atsisuko ir pakėlė ranką. Aš pamojau jam. Rūkas užėjo jam iki kelių, iki juosmens, iki pečių. Ir jo nebeliko greičiau, nei žmogus spėja nueiti.
Septintą mama išėjo į pamainą. Ant šaldytuvo liko raštelis:
SRIUBA PUODE. JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. DURYS – TILTAS. MYLIU. M.
Aš nėjau į savo kambarį. Sėdėjau ant kilimo Jokūbo kambaryje, atsirėmusi į jo lovą, oranžinio mėnulio šviesoje. Telefonas gulėjo šalia ant grindų, ekranu žemyn. Virš lovos ant sienos kabojo Bulvė, ir jos odiniai sparnai šešėlyje atrodė ilgesni, nei aš piešiau.
23:52 telefonas suvirpėjo į kilimą.
Apverčiau.
girdėjau savo vardą
Mažosiomis. Be taško. Kaip visada.
Be „:D“.
Kai Matui baisu, jis visada jį prideda. Šįkart buvo per baisu net tam.
Parašiau Mat? Parašiau kur tu. Paskambinau – trys pypsėjimai ir tyla. Po žinutėmis atsirado žodis Perskaityta. Ir daugiau nieko.
Visą naktį neapverčiau telefono. Kai 03:11 nutilo radiatoriai, aš tik stipriau apkabinau kelius ir klausiausi, kaip Jokūbas kvėpuoja.
Žinutė atėjo sekmadienio rytą, 7:58. Be teksto. Tik nuotrauka – ekrano kopija.
Pilkas fonas. Viršuje mažomis raidėmis vienas žodis. Per vidurį – įspaustas skaičius.
SKAITIKLIS 6
Matas jį gavo šiąnakt. Dėl manęs.
Ir jam buvo likę mažiau nei man.