SKAITIKLIS 3 / 12

3 skyrius

Liko 11

Tą naktį daugiau neužmigau. Gulėjau ir žiūrėjau į raudonus žadintuvo skaičius, kol pilka tamsa už lango virto pilka šviesa. Skirtumo tarp jų beveik nebuvo. Tik rūkas tapo matomas.

Mama dar nebuvo grįžusi. Prikėliau Jokūbą, įpyliau jam dribsnių, padėjau šaukštą. Jis valgė žiūrėdamas į dubenėlį ir nė karto nepakėlė akių. Kai paklausiau, ar įdėti jam į kuprinę obuolį, tik truktelėjo pečiais. Palikau jį prie televizoriaus laukti mamos – ji turėjo grįžti po dvidešimties minučių ir nuvesti jį į mokyklą – ir išėjau.

Matas jau stovėjo stotelėje su popieriniu maišeliu.

– Su cinamonu, – pasakė, įkišdamas man į rankas bandelę. – Gydomoji. Atrodai kaip zombis, nemirtingoji. Mielas zombis, bet vis tiek.

Bandelė buvo šilta. Laikiau ją abiem delnais ir nevalgiau.

Rūkas buvo tirštesnis nei bet kurį kitą rytą. Fabriko bokštas virto tamsesne dėme pilkumoje, laikrodžio nesimatė, bet ir taip žinojau, ką jis rodo. Tvora tirpo po kelių metrų, o kelias už posūkio baigėsi niekur.

Išsitraukiau telefoną ir atsidariau klasės grupę. Penktadienio rytais ji paprastai ūžia: kas nors klausia, ar bus kontrolinis, kas nors siunčia nuotrauką iš autobuso, kas nors skundžiasi, kad pramiegojo. Šįryt irgi buvo. Gabija atsiuntė kavos puodelį su širdele putose. Paulius paklausė, ar „Anykščių šilelį“ reikės mokėti mintinai. Trys žmonės atsakė „ne“.

Ir viskas.

Niekas neparašė „kur Kamilė“. Niekas neparašė „kodėl mūsų dvidešimt septyni“. Niekas nepastebėjo, kad kažko trūksta – kaip nepastebi, kad iš sakinio išbrauktas žodis, jei sakinys vis tiek skamba gerai.

– Ei. – Matas bakstelėjo man alkūne. – Tu kalbi su manim ar su telefonu?

– Atsiprašau.

Pakėliau akis ir pamačiau juos.

Ne vieną. Kelis.

Jie stovėjo ten, kur baigiasi tvora ir prasideda rūkas. Toje vietoje, kur pilkuma tokia tiršta, kad nebegali pasakyti, ar ten krūmas, ar stulpas. Aukšti, per aukšti, ir rankos jiems buvo per ilgos, kabojo žemiau kelių. Kiekvienas laikė blyškų pilką ekraną, ir tie ekranai degė rūke kaip skylės. Suskaičiavau penkis. Paskui šešis. Paskui supratau, kad kiekvieną kartą, kai sumirksiu, jų būna kiek kitaip, lyg jie keistųsi vietomis, kol nematau.

O vienas stovėjo arčiau.

Mažesnis už kitus. Ne prie tvoros, o pačiame stotelės gale, prie tvarkaraščio stulpo, kur pučia nuo upės. Beveik žmogaus ūgio. Rankos beveik normalaus ilgio. Ir per petį jam krito kažkas, kas galėjo būti arklio uodega.

Ekrano jis nekėlė. Laikė jį prispaudęs prie krūtinės, šviečiančia puse į save.

Balta pūkinė striukė. Su kailiuku ant gobtuvo.

Aš pažinau tą striukę. Žinojau, kad pažįstu. Mintis buvo čia pat, ant liežuvio galo, kaip žodis, kurį tuoj ištarsi, – ir aš pažiūrėjau į veidą, kad prisiminčiau, o veidas nuslydo nuo manęs. Ne išnyko. Nuslydo, kaip vanduo nuo stiklo. Pažiūrėjau vėl. Vėl nuslydo. O kartu su juo nuslydo ir mintis apie striukę, ir liko tik jausmas, kad kažką ką tik pamečiau ir nebežinau ką.

– Matai? – paklausiau. Balsas buvo svetimas.

– Ką?

– Ten. Prie stulpo.

Matas atsisuko. Pažiūrėjo tiesiai į jį. Tiesiai.

– Stulpą matau, – pasakė. – Su tvarkaraščiu, kurio niekas nesilaiko. O ką?

Atvažiavo autobusas. Jo žibintai perpjovė rūką dviem geltonais pjūviais, o kai jis sustojo, prie stulpo nebebuvo nieko.

Visą kelią per tiltą bandelė gulėjo man ant kelių. Taip jos ir nesuvalgiau.

Žiūrėjau pro langą į upę. Ji buvo tokia pat pilka kaip dangus, ir tiltas atrodė pakibęs tarp dviejų rūkų. Kažkodėl man buvo gaila, kad autobusas sustojo, atidarė duris ir išvažiavo, o prie stulpo niekas neįlipo. Lyg kažkas ten būtų laukęs ir vėl nesuspėjęs.


Pirma buvo lietuvių kalba.

Įėjau į klasę ir sustojau tarpduryje, ir kažkas iš paskos atsitrenkė man į nugarą.

Kamilės suolo nebuvo.

Ne tuščio. Išvis nebuvo. Eilė prie lango buvo trumpesnė vienu suolu, o kiti buvo pasislinkę taip, kad tarpo nebeliko. Lyg visada taip būtų buvę. Linoleume, ten, kur turėjo stovėti suolo kojos, nesimatė nei įspaudų, nei nubrozdinimų. Ant palangės, kur Kamilė pasidėdavo savo rožinę gertuvę, stovėjo Jasaitienės kaktusas. Jis ten stovėjo visada. Bent jau dabar atrodė, kad visada.

Atsisėdau į savo vietą. Rankos drebėjo, todėl suspaudžiau jas tarp kelių.

Jasaitienė kompiuteryje atsivertė dienyną ir ėmė skaityti pavardes, kaip kiekvieną rytą, nepakeldama akių.

– Adomaitis. Baranauskaitė.

Klausiausi, kaip pavardės slenka abėcėle. Kiekviena – kaip pakopa laiptais žemyn tamsoje. Juknevičiūtė. Kazlauskas. Paulauskas. Petraitytė.

– Rimkus.

– Čia.

– Sabaliauskaitė.

Jokios pauzės. Nė įkvėpimo. „Sabaliauskaitė“ atėjo iš karto po „Rimkaus“, glotniai, kaip ir turėjo. Tarp jų nebuvo vietos niekam.

– O Rudytė? – paklausiau.

Nenorėjau klausti. Išsprūdo pats.

Jasaitienė pakėlė akis virš akinių.

– Kas?

– Kamilė Rudytė. Jos šiandien nėra.

Jasaitienė pažvelgė į ekraną, paskui į mane. Ji neatrodė pikta. Ji atrodė taip, lyg būčiau paklaususi, kodėl šiandien niekas neatėjo su raudona kepure.

– Vaitkute, jei nori pajuokauti, palauk pertraukos, – pasakė. – Taip. Vaitkutė. Matau, čia.

Kažkas suprunkštė. Paskui prasidėjo pamoka, ir aš keturiasdešimt penkias minutes žiūrėjau į kaktusą.

Per pertrauką sugavau Gabiją ir Austėją prie spintelių. Jos visada būdavo trise: Kamilė per vidurį, jos dvi iš šonų, kaip skliaustai. Dabar jos stovėjo dviese, dalijosi viena ausine, ir tarp jų nebuvo jokio tarpo.

– Kur Kamilė? – paklausiau.

Jos susižvalgė. Ne taip, kaip susižvalgo žmonės, kai kažką slepia. Taip, kaip susižvalgo, kai nesupranta, ar kalbi su jomis.

– Kokia Kamilė? – paklausė Austėja.

– Rudytė. Jūsų… – Žodis „draugė“ įstrigo gerklėje. – Ji sėdėjo prie lango.

– Gal tu apie tą iš devintos? – Gabija suraukė nosį. – Su breketais? Ji Kamilė?

– Nesvarbu, – pasakiau. – Supainiojau.

Jos nuėjo. Austėja kažką sušnibždėjo Gabijai, ir Gabija nusijuokė – ne piktai. Lyg pasaulyje būtų atsiradęs dar vienas keistas dalykas, ir tas dalykas buvau aš.

Užsidariau tualeto kabinoje – ne senajame, to durų nė už ką nebūčiau pravėrusi, – ir atsidariau Instagramą. Įvedžiau „kamile.rudyte“. Rašiau lėtai, tikrindama kiekvieną raidę.

Paskyra nerasta.

Įvedžiau tik „Kamilė“. Išbėrė šimtus. Nė viena nebuvo ji.

Tada atsidariau klasės grupę ir paspaudžiau prisegtą nuotrauką. Rugsėjo pirmoji. Jasaitienė ją įkėlė dar rudens pradžioje ir parašė „Mano šaunuoliai :)“. Dvidešimt aštuoni žmonės trimis eilėmis ant gimnazijos laiptų, saulė, visi primerkę akis.

Kamilė stovėjo antroje eilėje. Per vidurį. Tarp Gabijos ir Austėjos.

Dabar ten buvo tarpas.

Nedidelis – vieno žmogaus pečių pločio. Pro jį matėsi laiptų turėklas, kurio anksčiau nebuvo matyti, nes kažkas jį užstodavo. Gabija ir Austėja stovėjo kaip stovėjusios, tik abi buvo šiek tiek pasisukusios į tą tuščią vietą. Lyg ten ką tik kas būtų pajuokavęs. O Austėjos ranka buvo pakelta iki juosmens aukščio ir sulenkta, lyg ji kažką apkabintų.

Priartinau. Jos pirštai buvo sugniaužti, lyg laikytų kažką už striukės.

Ji apkabino orą.

Užgesinau ekraną ir ilgai sėdėjau užsidariusi kabinoje, kol už sienos sužvangėjo skambutis.


Per ilgąją sėdėjome ant palangės antro aukšto gale. Matas valgė savo bandelę ir manąją, kurią jam atidaviau, ir pasakojo apie pusbrolį, kuris nusipirko droną ir jau pirmą dieną įskraidino jį į kaimyno obelį. Laukiau, kol baigs.

– Prisimeni Kamilę? – paklausiau.

– Kurią?

– Rudytę. Antradienį ji rodė man telefoną, čia, prie šitų durų. Tu sakei, kad tai koks nors tiktoko iššūkis.

Matas sukramtė, nurijo ir pažiūrėjo į mane su ta šypsena, kurią užsideda, kai nežino, ar aš juokauju.

– Aš sakiau „tiktoko iššūkis“? Aš? Nemirtingoji, aš net neturiu tiktoko. Mano močiutė turi tiktoką. Aš turiu orumą.

Laukiau, kol jis nusijuoks. Jis nusijuokė. Paskui pažiūrėjo į mane dar kartą ir nustojo.

– Ei, – pasakė tyliau. – Kada paskutinį kartą miegojai, nemirtingoji?

Neatsakiau. Kišenėje mano ranka jau gulėjo ant telefono. Galėjau jį išsitraukti. Atrakinti. Parodyti jam pilką kvadratą be pavadinimo, didelį įspaustą skaičių, šaltį, kuris dvelkia nuo ekrano. Matas taiso planšetes. Matas viskam randa paaiškinimą. Jis pažiūrėtų ir pasakytų „virusas“ arba „kažkas tave trolina“, ir aš jam patikėčiau, nes labai norėjau patikėti.

Niekam nesakyk. Net nebandyk.

Kamilės balsas. Toks, kokiu ji tai pasakė tualete, – sklindantis iš toliau, nei ji stovėjo.

Paleidau telefoną. Ištraukiau tuščią ranką.

Ir tada Matas, žiūrėdamas ne į mane, o į sandėliuko duris, pasakė:

– Žinai, antradienį aš tave čia mačiau.

Neatsakiau.

– Per visą ilgąją. Atėjau su bandelėm, o tu stovėjai štai čia. – Jis parodė į vietą tarp palangės ir durų, į tuščią linoleumo kvadratą. – Viena. Ir kalbėjai su durimis. Tyliai. Lyg jos tau atsakinėtų. Paskui pradėjai kažką sakyti, „tr“ ar panašiai, ir sugriebei sau už riešo. Taip stipriai, kad net susiraukei.

Jis pagaliau pažiūrėjo į mane.

– Nepriėjau, – pasakė. – Pagalvojau, kad repetuoji kokį vaidinimą. Atleisk. Turėjau prieiti.

Pažiūrėjau į savo riešą. Keturios dėmelės jau buvo pageltusios, apvalios, išsidėsčiusios lanku.

Keturios. Kaip pirštų galai.

Mano pirštai irgi paliktų keturias žymes, jei nykštį laikyčiau iš kitos pusės.

Antradienį Kamilė sugriebė mane už riešo. Aš tai prisiminiau – jos ledinius drėgnus pirštus, kvėpavimą lyg iš šaldiklio. Bet dabar, žiūrėdama į tas dėmeles, pirmą kartą nebebuvau tikra, kieno pirštai jas paliko.


Namie kvepėjo bulvėmis. Mama buvo išsimiegojusi po pamainos ir šiąnakt neturėjo eiti į darbą, todėl stovėjo prie viryklės su chalatu ir kojinėmis su avytėmis, o radijas ant palangės grojo kažką seno.

Jokūbas sėdėjo prie stalo ir dėliojo lego. Kai įėjau, jis nusisuko.

Atsisėdau priešais. Telefono neišsiėmiau. Nuo šaldytuvo nusiėmiau mamos raštelių bloknotą ir pieštuką ir nupiešiau pterodaktilį. Ne gražų – tokį, kokį jis mėgsta: ilgu snapu, piktomis akimis, sparnais per visą lapą. Jokūbas iš pradžių apsimetė, kad nežiūri. Paskui pasilenkė.

– Jų sparnai iš odos, – pasakė. – Ne iš plunksnų. Tu nupiešei plunksnas.

– Tai pataisyk.

Jis paėmė pieštuką, rūpestingai užbraukė mano plunksnas ir ištempė odą nuo sparno galo iki kojos. Paskui pažiūrėjo į mane, ir aš pamačiau, kad jis jau nebepyksta – tik nori, kad aš tai pastebėčiau.

– Atleisk už vakar, – pasakiau.

– Vakar tu buvai baisi.

– Žinau.

Jis pakrikštijo pterodaktilį Bulve, nes visur kvepėjo bulvėmis, ir nubėgo prisisegti jo virš lovos. Mama pažiūrėjo į mane per petį ir nusišypsojo.

Tada aš nusprendžiau.

Ne iš karto. Plovėme indus – ji plovė, aš šluosčiau, – ir aš visą laiką sukau tą sakinį galvoje kaip šlapią lėkštę rankose. Mama – slaugytoja. Ji kiekvieną naktį mato žmones, kuriems blogai, ir nesuklumpa. Jei kuris nors suaugęs gali išgirsti kažką neįmanomo ir nepradėti juoktis, tai ji. O jei jai pasakysiu, nebebūsiu viena.

Padėjau lėkštę. Atsisukau.

– Mama, – pasakiau. – Mano telefone yra programėlė, kuri skaičiuoja…

Radijas nutilo.

Ne išsijungė. Dainininkės balsas nutrūko vidury žodžio, ir muzika kartu, bet lemputė ant radijo tebedegė. Šaldytuvas nustojo dūzgti. Iš čiaupo tebebėgo vanduo – mačiau, kaip srovė krinta į kriauklę, kaip purslai šoka nuo šaukšto, – bet jis bėgo be garso.

Taip tylu būna 03:11.

Kišenėje telefonas tapo ledinis. Šaltis perėjo pro džinsus, pro odą, iki pat kaulo, ir aš išsitraukiau telefoną, nes neišsitraukti negalėjau. Ekranas užsidegė pats.

SKAITIKLIS −1

Tai buvo ne skaičius. Tai buvo blyksnis, atspindys, kurį pamatai ir nebesi tikra, ar matei.

Paskui minusas išbluko, ir ekrane vėl pasirodė vienuolika – ir tuoj pat ėmė blukti iš vidaus. Iš pilko ekrano dugno iškilo:

SKAITIKLIS 10

Šaldytuvas sudūzgė. Radijas pabaigė žodį. Vanduo vėl ėmė čiurlenti.

Mama užsuko čiaupą ir atsisuko. Ji šypsojosi ta pavargusia, šilta šypsena, su kuria rytais grįžta iš pamainos.

– Ko liko, saulyte? – paklausė. – Namų darbų?

Žiūrėjau į ją. Ji žiūrėjo į mane. Jos akyse nebuvo nieko – nei išgąsčio, nei klausimo. Ji išgirdo kažką kita. Kažką, kas skambėjo gerai.

– Taip, – pasakiau. – Namų darbų.

– Penktadienio vakarą? – Ji perbraukė man per plaukus šlapia ranka. – Eik miegoti. Tu visa pilka. Namų darbai palauks.

Šiąnakt bus devyni. Ne dešimt – devyni. Atidaviau vieną dieną už vieną nebaigtą sakinį, kurio niekas neišgirdo.

Ir dar kai ką supratau, stovėdama su šluoste rankoje. Tylos nesukėlė nei mama, nei radijas. Kažkas klausėsi kartu su mumis. Kažkas uždengė jai ausis, kol aš kalbėjau, ir atitraukė rankas tik tada, kai buvo tikras, kad ji nieko neišgirdo.

Atsisukau išeiti ir sustojau.

Tarpduryje stovėjo Jokūbas. Dinozaurų pižama, basas. Nežinau, kiek laiko jis ten stovėjo. Ir žiūrėjo ne į mane.

Į telefoną mano rankoje.

Apverčiau jį ekranu žemyn taip greitai, kad vos neišmečiau. Taip, kaip darydavo Kamilė.

– Ką ten turi? – paklausė.

– Nieko. Žadintuvą.

Jis dar kurį laiką žiūrėjo į juodą telefono nugarėlę. Paskui į mane.

– Rytoj duosi pažaisti?

– Rytoj, – pasakiau.

Tai buvo pirmas kartas, kai jam pamelavau taip, kad pati išgirdau.


Kambaryje užsidegiau stalinę lempą, ne viršutinę, ir atsisėdau ant lovos su piešinių sąsiuviniu ant kelių. Kai negaliu nurimti, piešiu – nesvarbu ką, savo ranką, puodelį, užuolaidos klostes. Pieštukas šnara popieriuje, ir mintys nutyla.

Atsiverčiau paskutinį piešinį.

Ir užverčiau.

Ir vėl atverčiau, lėtai, lyg lapas galėtų įkąsti.

Iš lapo į mane žiūrėjo Kamilė.

Ne ta iš tualeto, sutinusi ir pilka. Ta iš rugsėjo pirmosios. Arklio uodega, viena sruoga išsprūdusi prie ausies, šypsena kaip lempa. Nupiešta minkštu pieštuku, šešėliai užtrinti pirštu, kiekviena blakstiena atskirai. Taip kruopščiai aš piešiu tik tada, kai sėdžiu valandų valandas ir pamirštu, kur esu.

Kampe, kur visada rašau datą, – mano rašysena.

XI 14

O po ja, didžiosiomis raidėmis, spaudžiant taip, kad popierius vienoje vietoje įplyšo:

KAMILĖ, NEPAMIRŠK

Aš jos nepiešiau.

Aš to nerašiau.

Šalia ant antklodės gulėjo pieštukas. Vakar jis buvo naujas, ilgas kaip mano delnas. Dabar jis buvo nusmailintas iki pat galo – trumpas galiukas, kurio pirštais nebeįmanoma suimti. Pažiūrėjau į savo dešinę ranką. Delno kraštas buvo pilkas nuo grafito. Toks jis būna tik tada, kai piešiu ilgai.

Keturiolikta. Šiandien. Šiandien aš buvau stotelėje, klasėje, ant palangės, virtuvėje. O naktį gulėjau ir žiūrėjau į žadintuvą.

Taip man atrodė.

Laikiau sąsiuvinį ir galvojau: tai vienintelis Kamilės pėdsakas visame pasaulyje. Jos nebėra sąrašuose, nuotraukose, telefonuose, draugių galvose. Ji yra tik čia – lape, kurį mano ranka nupiešė be manęs. Ir užrašas skirtas ne Kamilei.

Man.

Užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti jos veidą be piešinio.

Veidas buvo. Bet blankesnis nei ryte, kaip nuotrauka, per ilgai pragulėjusi saulėje. Kraštai jau slydo. Lygiai taip pat, kaip šįryt stotelėje slydo kitas veidas – virš baltos pūkinės striukės su kailiuku ant gobtuvo.

Atsimerkiau.

Prie tvarkaraščio stulpo. Ten, kur pučia nuo upės. Ten, kur Kamilė kiekvieną rytą laukdavo autobuso, atsirėmusi į stulpą ir įbedusi akis į telefoną.

Ji tebelaukė.