Trečiadienį visą pirmą pamoką įtikinėjau save, kad tai virusas.
Taip būna. Paspaudi kokią nors nuorodą, ir tavo telefone apsigyvena kažkas, ko nekvietei. Matas kartą pusę pertraukos pasakojo, kaip jo pusbrolio kompiuteryje patys atsidarinėjo langai ir rinkosi raidės. Tai buvo tikra istorija. Ji turėjo paaiškinimą. Ji baigėsi tuo, kad pusbrolis viską ištrynė ir įsirašė iš naujo.
Po suolu, kad nematytų matematikos mokytoja, atsidariau nustatymus. Programos. Sąrašas abėcėlės tvarka: kalendorius, skaičiuotuvas, žemėlapis, žaidimai, kuriuos Jokūbas buvo įsirašęs ir pamiršęs. Peržiūrėjau du kartus. Paskui trečią, pirštu vedžiodama kiekvieną eilutę.
Skaitiklio nebuvo.
Grįžau į pagrindinį ekraną. Pilkas kvadratas stovėjo savo vietoje, tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo, ramus kaip akmuo.
Atsidariau atmintį – tą vietą, kur parodyta, kas kiek vietos užima. Nuotraukos, žinutės, muzika. Pačioje apačioje, po visomis spalvotomis juostelėmis, buvo eilutė be pavadinimo. Pilkas kvadratėlis ir šalia:
0 KB.
Nulis. Jis nesvėrė nieko. Telefonas tvirtino, kad jo nėra, o jis buvo, ir kai prikišau ekraną arčiau veido, nuo jo vėl padvelkė tas šaltis, lyg būčiau pravėrusi šaldiklį.
– Vaitkute, ar telefone yra atsakymas? – paklausė mokytoja.
Nebuvo. Įsikišau telefoną į kuprinę.
Antras paaiškinimas buvo Kamilė. Kamilė, kuri vakar maldavo perskaityti jos skaičių. Kamilė, kuri žinojo, kur sėdžiu per pertraukas. Gal tai jos pokštas – žiaurus, sudėtingas, toks, kokį sugalvoja žmonės, kurie per devynerius metus su tavimi neprakalbėjo, o paskui nusprendžia, kad tinki pajuokai. Gal ji kažkaip atsiuntė man tą programėlę. Gal visa klasė dabar laukė, kada išsigąsiu.
Bet Kamilės nebuvo.
Jos suolas prie lango stovėjo tuščias, kėdė pastumta po stalu taip tvarkingai, lyg ten niekas niekada nebūtų sėdėjęs. Per lietuvių pamoką Jasaitienė pažymėjo žurnale: „Rudytė serga.“ Niekas nieko nepaklausė. Mergaitės, su kuriomis Kamilė visada vaikščiodavo susikibusi, per pertrauką žiūrėjo į savo telefonus ir juokėsi iš kažko, kas nebuvo ji.
– Tavo maišai po akimis jau turi savo maišus, nemirtingoji, – pasakė Matas valgykloje ir pastūmė man bandelę. – Vėl nemiegojai?
– Truputį miegojau.
– Meluoji taip pat prastai, kaip piešia mūsų dailės mokytojas.
Galėjau jam pasakyti. Išsitraukti telefoną, padėti ant stalo tarp mūsų padėklų ir parodyti. Jis būtų paėmęs, pasukiojęs, įsijungęs nustatymus, kaip visada daro su sugedusiais daiktais, ir po dviejų minučių radęs paaiškinimą. Jis visada randa.
Bet vakar aš jam rašiau apie Kamilę, o jis man atsakė „tiktoko iššūkis :D“. Jeigu dabar parodyčiau, kad turiu tą patį, būčiau ta, kuri užkibo. Kvaila. Lengvatikė. Mergaitė, kuri naktį išsigando gatvės žibintų.
Suvalgiau bandelę ir nieko nesakiau.
Tą vakarą mama buvo namie. Visą dieną ji miegojo po pamainos, o vakare išsivirė kavos į didžiausią mūsų puodelį, kepė blynus ir dainavo kartu su radiju, painiodama žodžius. Namai kvepėjo sviestu. Jokūbas sėdėjo ant virtuvės palangės ir pasakojo apie stegozaurą, kurio smegenys buvo graikinio riešuto dydžio.
Buvo taip normalu, kad beveik patikėjau.
Rūkas sugrįžo apie aštuntą. Mačiau, kaip jis atslenka gatve nuo fabriko pusės – ne iš karto, o pamažu, lyg kažkas trauktų pilką paklodę per stogus. Toliausias žibintas, tas prie posūkio, pasidarė neryškus. Paskui antrasis. Jų šviesa išsiplėtė, ištyško, tapo tokia, kokia būna saulė, kai žiūri į ją iš po vandens.
Nunešiau lėkštę prie kriauklės ir pažvelgiau pro langą virš Jokūbo galvos.
Po toliausiu žibintu kažkas stovėjo.
Nemačiau, kas. Tik siluetą – aukštą, per aukštą, ir rankas, nukarusias žemiau, nei turėtų. Vienoje rankoje kažkas švietė. Mažas stačiakampis, toks blankus, kad rūke beveik ištirpo.
Pilkas.
Ne baltas, kaip telefono ekranas naktį. Ne melsvas. Tokio pilkumo, kokį mačiau tik vieną kartą – šį rytą autobuse, kai atsidariau programėlę.
Lėkštė trinktelėjo į kriauklės kraštą.
– Jokūbai, – pasakiau. Balsas išėjo per tylus. – Pažiūrėk. Ten, prie paskutinio žibinto.
Jis prispaudė nosį prie stiklo. Ant lango liko apskritas garo pėdsakas.
– Kur?
– Prie posūkio. Ten stovi žmogus.
Jokūbas žiūrėjo ilgai, rimtai, kaip žiūri į paveikslėlius „surask skirtumus“. Paskui atsisuko į mane.
– Ten nieko nėra.
Pažvelgiau vėl. Figūra stovėjo. Ji nejudėjo, nesisupo, netrypčiojo nuo šalčio, kaip trypčioja žmonės, ko nors laukiantys lapkričio vakarą. Tik stovėjo.
Ir tada pakėlė ranką su ekranu. Lėtai. Aukščiau. Lyg rodytų jį man.
– Ugne? – Mama stovėjo su keptuve rankoje. – Kas ten?
Gatve pravažiavo automobilis. Jo žibintai perrėžė rūką, nušvietė tvorą, šaligatvį ir šviesos ratą po paskutiniu žibintu.
Tuščią.
– Nieko, – pasakiau. – Kaimynų katinas.
Jokūbas dar kartą prispaudė nosį prie lango ir prarado susidomėjimą. Aš likusį vakarą pro langus nebežiūrėjau. Užtraukiau užuolaidas virtuvėje, svetainėje, savo kambaryje. Mama paklausė, ar man ne bloga. Pasakiau, kad akis erzina šviesa.
Nemiegojau. Nė nebandžiau.
Sėdėjau lovoje, apsigaubusi antklode, užuolaidą praskleidusi per delną – tiek, kad matyčiau gatvę. Mama miegojo, Jokūbo mėnulis švietė koridoriaus gale. Telefonas gulėjo man ant kelių ekranu aukštyn.
Ant naktinio stalelio stovėjo senas žadintuvas raudonais skaičiais, kurį mama man padovanojo, kai buvau Jokūbo amžiaus. Programėlė laikrodžio neturėjo. Todėl žiūrėjau pakaitomis: raudoni skaičiai, pilkas skaičius. Raudoni. Pilkas.
SKAITIKLIS 13
03:09.
03:10.
Kartojau sau, kad nieko nebus. Kad tai programa, o programos dienų neskaičiuoja, jas skaičiuoja kalendoriai. Kad 03:13 – tik skaičius, kaip bet kuris kitas.
03:11.
Radiatorius tiktelėjo ir nutilo.
Ne kaip paprastai. Po tiktelėjimo visada būna dar vienas, tylesnis, lyg aidas. Šį kartą jo nebuvo. Apačioje nustojo dūzgęs šaldytuvas. Kažkur toli lojęs šuo nutilo vidury lojimo, ir likusi tyla buvo tokia tiršta, kad girdėjau, kaip gerklėje gurgteli mano pačios seilės, kai nuryju.
03:12.
Toliausias žibintas, prie posūkio į fabriką, užgeso.
Ne mirktelėjo. Užgeso, lyg kažkas būtų jį uždengęs delnu.
Antrasis.
Trečiasis.
Kiekvienas vis arčiau mūsų namo. Tarp jų – tiek laiko, kiek reikia nueiti nuo vieno stulpo iki kito, jei eini neskubėdamas. Jei žinai, kad tavęs laukia.
Ketvirtasis, prie mūsų vartelių, užgeso, ir gatvė dingo. Liko tik pilka tamsa už lango ir mano veidas, atsispindintis stikle.
Nuleidau akis į telefoną.
03:13.
Tikėjausi, kad skaičius persijungs, kaip persijungia laikrodžio skaitmenys: vienas dingsta, kitas atsiranda. Bet jis nepersijungė.
Trejetas ėmė blukti. Iš vidaus, iš pačio vidurio, lyg kažkas jį trintų trintuku iš kitos ekrano pusės. Jis plonėjo, pilkėjo, kol liko tik vienetas ir tuščia vieta šalia jo. Ekranas toje vietoje suraibuliavo, kaip vandens paviršius. Ir tada iš gilumos, pamažu, tarsi iš apačios būtų spaudžiamas minkštas molis, iškilo dvejetas.
SKAITIKLIS 12
Nuo ekrano padvelkė šaltis. Šį kartą stipresnis – į veidą, į akis, kaip kažkieno atodūsis.
Už lango vienas po kito užsidegė žibintai. Toliausias. Antras. Trečias.
Ketvirtasis, prie mūsų vartelių, neužsidegė.
Sekundę. Vieną sekundę jis liko tamsus, kai visi kiti jau degė, ir per tą sekundę aš žinojau, kad kažkas stovi tiesiai po juo. Prie mūsų vartelių. Žiūri į mano langą.
Ir skaičiuoja kartu su manimi.
Tada jis užsidegė. Šaligatvis buvo tuščias.
Radiatorius tiktelėjo du kartus. Sudūzgė šaldytuvas.
O aš sėdėjau ir negalėjau atitraukti akių nuo dvylikos.
Ketvirtadienį Kamilė grįžo.
Pamačiau ją per pirmą pertrauką koridoriaus gale ir iš pradžių nepažinau. Ta pati striukė, ta pati kuprinė, bet ji atrodė taip, lyg kas nors būtų nupiešęs Kamilę iš atminties ir pamiršęs spalvas. Plaukai be blizgesio. Lūpos pilkšvos. Ji ėjo palei sieną, ir žmonės prasiskirdavo prieš ją ne taip, kaip prieš populiarią mergaitę, o taip, kaip pasitraukiama nuo skersvėjo.
Visą rytą ji manęs vengė. Kai atsisėdau į savo vietą, ji nusuko galvą į langą. Kai per chemiją pažvelgiau į ją, ji taip skubiai palinko prie sąsiuvinio, kad nubraukė tušinuką ant grindų ir jo nepakėlė.
Per ilgąją pertrauką nuėjau į mergaičių tualetą antrame aukšte – seną, su sutrūkinėjusiomis plytelėmis ir veidrodžiu nuskilusiu kampu. Ten beveik niekas neina, nes viena kriauklė neveikia, o iš kitos bėga tik karštas vanduo.
Durys trinktelėjo man už nugaros.
Kamilė atsirėmė į jas nugara. Spragtelėjo skląstis.
– Neik, – pasakė ji. – Prašau. Tik minutę.
Ji verkė. Ne taip, kaip verkiama filmuose, gražiai. Jos veidas buvo sutinęs, nosis raudona, o ašaros tekėjo be garso, lyg ji jau seniai būtų pamiršusi, kaip verkti garsiai.
– Kamile, jeigu čia pokštas…
– Jie stovi rūke, – sušnibždėjo ji. – Supranti? Stovi ir žiūri. Kiekvieną naktį. Po mano langu. Prie stotelės. Vakar vienas stovėjo poliklinikos kieme, kai mama vežė mane pas gydytoją, ir gydytojas pasakė, kad čia tik nerimas, ir išrašė lašų, o jis stovėjo už lango ir žiūrėjo, ir jo ekranas…
Ji užsikirto. Išsitraukė telefoną iš kišenės, ir jos rankos drebėjo taip, kad jis vos neiškrito.
Ji atsuko ekraną į mane.
SKAITIKLIS 1
Vienetas. Toks pat įspaustas, toks pat pilkas. Vienišas ekrano viduryje, kaip paskutinis žmogus tuščioje salėje.
Mano lūpos prasivėrė. Nežinau, ką būčiau pasakiusi. Gal jos vardą. Gal tą skaičių.
Kamilė pažvelgė man į veidą, ir jos akys nuslydo žemyn – į mano ranką, kuria buvau įsitvėrusi kriauklės krašto. Rankovė buvo pasislinkusi. Keturios melsvos dėmelės ant riešo. Jos pirštų pėdsakai.
Ji ilgai į jas žiūrėjo. Paskui vėl pakėlė akis į mane, ir aš mačiau, kaip ji supranta. Ne iš dėmelių. Iš to, kaip aš žiūrėjau į jos vienetą. Taip į skaičių žiūri tik tas, kuris turi savo.
– O, – pasakė ji labai tyliai. – O ne.
Ji apvertė telefoną ekranu žemyn ir prispaudė prie krūtinės.
– Atleisk, – sušnibždėjo. – Atleisk man.
Daugiau ji nieko neprašė. Antradienį ji maldavo, griebė mane už rankos, žiūrėjo taip, lyg būčiau paskutinė virvė virš duobės. Dabar tik stovėjo ir kartojo tą vieną žodį, o aš nesupratau, už ką ji atsiprašo – kad parodė man tada ar kad nebeprašo dabar.
Pažvelgiau į veidrodį.
Mes abi buvome jame: aš prie kriauklės, Kamilė prie durų. Tikroji Kamilė nusišluostė veidą rankove ir nuleido rankas.
Kamilė veidrodyje vis dar laikė rankovę prie veido.
Vienas. Du.
Trys.
Tada ir ji nuleido ranką. Lėtai, lygiai tuo pačiu judesiu, tik pavėluotai, kaip aidas, atsiliekantis nuo balso.
Atsigręžiau. Kamilė žiūrėjo į mane, jos veidas buvo ramus, sausas. Grįžau akimis į veidrodį – jos atspindys tebeverkė.
Sprandas apšalo. Nusisukau nuo veidrodžio ir daugiau į jį nebežiūrėjau.
– Kamile, – pasakiau. – Kas tai yra? Kas atsitinka, kai…
Ji papurtė galvą.
– Niekam nesakyk, – atsakė. Žodžiai atėjo per vėlai, kaip anądien klasėje, lyg jos balsas sklistų iš toliau, nei ji stovėjo. – Net nebandyk.
Skląstis spragtelėjo. Durys užsidarė. Likau viena su karštu vandeniu, lašančiu iš čiaupo, ir veidrodžiu, į kurį nedrįsau pakelti akių.
Ketvirtadienio vakarą mama išėjo į pamainą. Ant šaldytuvo – raštelis: „KOTLETAI ŠALDYTUVE. JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. MYLIU. M.“
Jokūbas atėjo pas mane su tuo savo veidu, kurį nutaiso, kai ko nors nori: galva pakreipta, akys didelės.
– Ugne, galima tavo telefoną? Tik dešimt minučių. Noriu pereiti lygį su pterodaktiliu.
Jis visada prašo. Kiekvieną vakarą, kai mama dirba. Ir aš visada duodu, nes tada jis sėdi ramiai, o aš galiu piešti. Jis žino mano kodą. Jis žino, kur jo žaidimai – antrame ekrane, apačioje.
Pirmame ekrane, tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo, stovėjo pilkas kvadratas.
Jokūbas ištiesė ranką.
– Ne!
Išsprūdo garsiau, nei norėjau. Daug garsiau. Atitraukiau telefoną taip smarkiai, kad trenkiausi alkūne į stalą, ir Jokūbas atšoko, lyg būčiau jam sudavusi.
– Niekada neimk mano telefono, girdi? Niekada!
Jis žiūrėjo į mane. Apatinė lūpa ėmė drebėti, kaip visada prieš verkiant, ir jis bandė ją sulaikyti, nes jam jau aštuoneri ir jis „nebe mažas“. Nesulaikė.
– Aš tik norėjau… – Ir apsiverkė. Apsisuko, nubėgo į savo kambarį, ir aš girdėjau, kaip jis krenta į lovą, kaip sugirgžda spyruoklės.
Stovėjau koridoriuje su telefonu rankoje ir jaučiau, kaip kažkas šalto ir sunkaus nusileidžia į skrandį. Norėjau eiti pas jį. Paaiškinti. Bet ką aš paaiškinčiau? Kad mano telefone gyvena kažkas, kas skaičiuoja? Kad nenoriu, jog jis pamatytų tą skaičių, nes nežinau, kas atsitinka tiems, kurie pamato?
Kamilė parodė man savo. Ir dabar aš turiu savo.
Ta mintis dar neturėjo žodžių. Buvo tik jausmas – kad jeigu Jokūbas kada nors pamatys pilką ekraną, tai, kas naktį vaikšto mūsų gatve, ateis jau ne pas mane.
Po valandos nuėjau pas jį. Jis miegojo susirietęs, su dinozaurų pižama, skruostai dar drėgni. Mėnulis švietė oranžine šviesa. Pravėriau duris tiek, kad ant grindų nukristų tiltas, ir atsisėdau ant slenksčio.
– Atleisk, – sušnibždėjau.
Ir tik ištarusi supratau, kieno tai žodis.
Telefoną tą naktį pasikišau po pagalve. Ne todėl, kad Jokūbas galėtų jį paimti, – jis miegojo. Todėl, kad nebegalėjau žiūrėti, kaip telefonas guli ant stalelio ekranu žemyn ir vis tiek šviečia.
Nes jis švietė. Atsiguliau, užgesinau lempą, ir pro pagalvės užvalkalą ėmė sunktis blanki pilka šviesa. Ne tolygiai. Ji tai sustiprėdavo, tai prigesdavo, lėtai, ramiai.
Kaip kvėpavimas.
Turbūt užsnūdau. Pirmą kartą per tris naktis.
Pabudau nuo vibracijos. Trumpos, vienos, tiesiai po skruostu, per pagalvę – lyg kažkas būtų bakstelėjęs man į galvą iš apačios.
Žadintuvas rodė 03:13.
Ištraukiau telefoną. Ekrane – pranešimas.
Kamilė Rudytė: jau
Vienas žodis. Mažosiomis raidėmis. Be taško. Kamilė, kuri net klasės grupėje rašydavo su šypsenėlėmis ir trimis šauktukais.
Atidariau pokalbį. Mano žinutė iš antradienio: „Labas. Kas šiandien buvo? Tau viskas gerai?“ Po ja – jos atsakymas. Pirmas ir paskutinis.
jau
Rašiau: „Kamile? Kur tu? Kas jau?“ Pirštai neklausė, raidės šokinėjo. Išsiunčiau. „Pristatyta.“
Ir tada jos žodis ėmė nykti.
Nuo galo. „u“ išbluko, lyg kažkas būtų jį nupūtęs. Paskui „a“. „j“ dar kelias sekundes kabojo vienas – ploniausias brūkšnelis tuščiame burbule. Tada nebeliko ir jo. Burbulas ištirpo.
Viršuje, pokalbio pavadinime, buvo jos vardas. Raidės bėgo atgal, viena po kitos, kaip siūlas, kurį kažkas iš kitos pusės traukia: Kamilė Rudyt. Kamilė Rud. Kamil. Ka.
Nieko.
Pokalbis liko. Mano žinutės liko: „Labas. Kas šiandien buvo? Tau viskas gerai?“ ir „Kamile? Kur tu? Kas jau?“ Jos kabojo baltuose burbuluose, adresuotos tuščiai vietai viršuje, kur turėjo būti vardas.
Niekam.
Atsidariau kontaktus. Ieškojau ties „K“. Kamilės nebuvo. Klasės grupėje – dvidešimt septyni nariai. Suskaičiavau du kartus.
Vakar buvo dvidešimt aštuoni.
Užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti jos veidą. Jis buvo. Sutinęs, šlapias, pilkšvomis lūpomis, tame tualete prie durų. Ir kitas – su šypsena kaip lempa, iš rugsėjo pirmosios klasės nuotraukos. Prisiminiau viską: jos balsą, ledinius pirštus ant savo riešo, tą vieną žodį. Tai turėjo mane nuraminti. Nenuramino. Nes gulėjau tamsoje ir kažkodėl žinojau, kad šią minutę visoje Tylupėje žmonių, kurie ją prisimena, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Už lango degė visi žibintai. Rūkas tyliai glaudėsi prie stiklo.
Pilko kvadrato nespaudžiau. Nereikėjo. Jis atsidarė pats, vos pažvelgiau į ekraną, lyg būtų laukęs.
SKAITIKLIS 11
Kamilės vienetas virto žodžiu „jau“.
Iki šiol galvojau, kad jis skaičiuoja dienas. Tik dabar supratau, ką jis skaičiuoja iš tikrųjų.
Mane.