SKAITIKLIS 1 / 12

1 skyrius

Liko 13

Rūkas atėjo pirmadienį, kartu su tamsa.

Iš pradžių jis gulėjo tik upės slėnyje, baltas ir tingus, kaip vata, kurią kažkas pamiršo ant vandens. Paskui, apie šeštą, pradėjo kopti į kalną. Stovėjau prie virtuvės lango su arbatos puodeliu, kuris seniai buvo atvėsęs, ir žiūrėjau, kaip jis užlieja Pušyno gatvę: pirma tvoras, paskui mašinas, paskui kaimynų namą, kol iš jo liko tik vienas geltonas langas, kabantis tuštumoje.

Ant šaldytuvo kabėjo mamos raštelis. Mama visada rašo didžiosiomis raidėmis, lyg bijotų, kad neperskaitysim.

„SRIUBA PUODE. JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. AŠ IKI 8 RYTO. MYLIU. M.“

Tą „MYLIU“ ji rašo kiekvieną kartą. Kartais man atrodo, kad tą žodį dažniau perskaitau, nei išgirstu.

Mama dirba slaugytoja rajono ligoninėje, o naktinės pamainos apmokamos geriau. Todėl trečdalį savaitės naktimis mūsų namuose budžiu aš: penkiolikmetė su nemiga ir aštuonmečiu broliu, kuris bijo tamsos labiau už viską pasaulyje.

– Ugne. – Jokūbas stovėjo laiptų viršuje, su pižama, ant kurios buvo dinozaurai, nors dinozaurai jam jau „vaikiški“. – Paliksi duris?

– Paliksiu.

– Praviras. Ne taip. – Jis parodė pirštais plyšį. – Va taip.

Plyšys buvo tokio pločio, kad iš koridoriaus į jo kambarį kristų šviesos ruožas. Jokūbas sakė, kad šviesos ruožas – kaip tiltas. Jei kas nors atsitiktų, jis galėtų juo bėgti pas mane.

Įjungiau jam naktinę lemputę – mėnulį, kuris švyti šiltai oranžine šviesa ir kurį mama nupirko vos prieš savaitę, nes senasis perdegė. Jokūbas du kartus patikrino, ar lemputė tikrai dega. Paskui dar kartą.

– Rūkas, – pasakė jis, žiūrėdamas į langą. – Jis gali įeiti?

– Rūkas yra tik vanduo ore.

– Bet jis gali įeiti?

– Ne, – pasakiau ir užtraukiau užuolaidas.

Mano kambarys – kitame koridoriaus gale, prie pat laiptų. Atsiguliau apsirengusi, su telefonu ant krūtinės, ir laukiau miego, kuris neateis. Jis niekada neateina laiku. Ateina apie penktą, kai jau nebeverta.

Apie pirmą nustojau apsimetinėti ir atsisėdau ant palangės su piešimo bloknotu. Mūsų gatvėje dega keturi žibintai. Rūke jie atrodė kaip skęstančios saulės – blyškios, išplaukusios, be kraštų.

Pirmas užgeso tas, kuris buvo toliausiai, prie posūkio į fabriką.

Nieko keisto. Žibintai genda.

Paskui užgeso antras. Paskui trečias. Lėtai, tolygiai, tarsi kažkas eitų gatvės viduriu į mūsų pusę ir kiekvienas žibintas užsimerktų, kai jis praeina pro šalį.

Ketvirtasis, prie mūsų vartelių, sumirksėjo.

Ir liko degti.

Ilgai žiūrėjau į rūką po juo. Nieko ten nebuvo. Tik pilka, judanti tuštuma, o joje – mano pačios atspindys stikle: plaukai, ratilai po akimis, telefono šviesa ant smakro.

Telefonas rodė 03:13.

Nežinau, kodėl tie skaičiai man įstrigo. Gal todėl, kad kai vėl pakėliau akis, visi keturi žibintai degė, lyg nieko nebūtų buvę.


Stotelė prie fabriko yra vienintelė vieta Tylupėje, kur autobusas sustoja visada, net kai vairuotojas vėluoja. Iš ten iki gimnazijos – per tiltą, dešimt minučių.

Rytą rūkas nebuvo išsisklaidęs. Jis tik pašviesėjo, tapo pieniškas, ir fabrikas iškilo iš jo dalimis: plytų siena, tuščios langų angos, bokštas. Bokšto laikrodis rodė 3:13. Jis rodo 3:13 nuo tada, kai mano mama buvo mažesnė už Jokūbą.

– Labas rytas, nemirtingoji. – Matas Grigas jau stovėjo po stogeliu, gobtuvą užsitempęs ant akių, ir kramtė bandelę. – Vėl nemiegojai?

– Iš kur žinai?

– Atrodai kaip zombis iš pigaus filmo. Ne tas, kuris bėga. Tas, kuris lėtai eina ir dejuoja.

– Ačiū.

– Prašom. – Jis ištiesė man pusę bandelės. Matas visada perka dvi, nors sako, kad antra – „atsarginė“. – Žinai, kad tas laikrodis sustojo trečią trylika ne šiaip sau?

– Prasideda.

– Ne, rimtai. Senelis pasakojo. Devyniasdešimt pirmais, rudenį, fabrike naktį kažkas atsitiko, ir laikrodis sustojo. Ir nuo tada – „Tylupės prakeiksmas“. – Jis išpūtė akis ir pakišo smakrą po telefono šviesa. – Uuuu.

– O kas atsitiko?

– Nieko. – Matas nusijuokė. – Tai ir juokingiausia. Senelis pats neprisimena. Sako: „Kažkas buvo“, – ir viskas. Mechanizmas užšalo, tiek. Fizika, Ugne. Metalas ir šaltis.

Jis vėl įniko į telefoną, kažką jame taisė. Matas visada ką nors taiso: telefonus, ausines, mano piešimo planšetę, kuri neturėjo teisės veikti jau dvejus metus.

Tada pamačiau žmogų.

Jis stovėjo stotelės gale, ten, kur baigiasi stogelis ir rūkas tirštesnis. Aukštas. Arba ne – ilgas. Rankos nusvirusios palei šonus, per ilgos, lyg kažkas būtų jas ištempęs. Vienoje rankoje – telefonas. Ekranas švietė, ir ta šviesa buvo vienintelis aiškus dalykas jame.

Jis nežiūrėjo į telefoną.

Jis žiūrėjo į mane.

Taip man atrodė. Veido nemačiau. Tiksliau, mačiau, bet vos bandydavau įsižiūrėti, veidas išslysdavo, kaip žodis, kuris sukasi ant liežuvio galo.

– Matai? – sušnibždėjau.

– Ką?

– Ten. Gale.

Matas pakėlė galvą. Iš rūko išniro autobuso žibintai, du geltoni skrituliai, ir viską nušlavė šviesa.

Stotelės gale nieko nebuvo.

Įlipome. Atsisėdau prie lango ir žiūrėjau atgal, kol fabrikas dingo. Bandžiau prisiminti to žmogaus veidą, kad galėčiau nupiešti. Nosį. Akis. Burną.

Nieko. Tarsi kažkas būtų iškirpęs tą vietą iš mano atminties ir palikęs tik tuščią ovalą.

Ir telefono šviesą.


Kamilė Rudytė yra tas žmogus, apie kurį kalba net tie, kurie su ja nekalba. Ji visada atrodo taip, lyg ką tik būtų nusifotografavusi: plaukai, blakstienos, ta šypsena, kurią ji įjungia ir išjungia kaip lempą. Mes nesame draugės. Per devynerius metus ji man yra pasakiusi gal dvidešimt sakinių, ir pusė jų buvo „gali pasitraukti?“.

Tą antradienį ji į lietuvių kalbos pamoką atėjo paskutinė.

Be makiažo. Plaukai bet kaip suimti guma, viena sruoga kabojo per veidą, o ji jos net nenusibraukė. Po akimis – melsvi šešėliai, tamsesni už mano. Ji atsisėdo ir iš karto išsitraukė telefoną, padėjo jį ant suolo ekranu žemyn. Po kelių sekundžių apvertė. Pažiūrėjo. Vėl apvertė žemyn.

Ir taip visą pamoką.

– Rudyte. – Mokytoja Jasaitienė pakėlė akis nuo knygos. – Kokia pagrindinė „Anykščių šilelio“ mintis?

Kamilė žiūrėjo į suolą.

– Rudyte?

Kažkas sukikeno. Kamilė pakėlė galvą – lėtai, lyg jos kaklą kas nors laikytų po vandeniu – ir pasakė:

– Atsiprašau. Ką?

Pasakė per vėlai. Net trimis sekundėmis per vėlai, lyg klausimas būtų turėjęs atkeliauti iš labai toli.

Mokytoja kažką kalbėjo apie atidumą. Kamilė nebeklausė. Ji atsisuko.

Ir pažiūrėjo į mane.

Ne pro mane, ne į langą už manęs. Į mane. Taip žiūri žmogus, kuris ką tik suprato, kad tu esi atsakymas į klausimą, apie kurį pats nieko nežinai.

Nuleidau akis į sąsiuvinį. Kai po minutės vėl pažvelgiau, ji tebežiūrėjo.


Per ilgąją pertrauką visi nuėjo į valgyklą. Aš ne – valgykloje per daug žmonių ir triukšmo, o man reikėjo užbaigti piešinį dailės pamokai. Atsisėdau ant palangės antro aukšto koridoriaus gale, ten, kur baigiasi kabinetai ir prasideda sandėliukas.

Kamilė atėjo tiesiai pas mane.

Tik vėliau supratau, kad ji manęs ieškojo. Kad ji žinojo, kur aš sėdžiu per ilgąsias pertraukas. Niekas to nežino. Net Matas ne visada.

– Ugne.

Ji niekada nebuvo ištarusi mano vardo. Jis nuskambėjo keistai, lyg ji būtų jį repetavusi.

– Labas, – pasakiau.

– Man reikia, kad tu kai ką padarytum. – Jos balsas buvo tylus ir lygus, bet rankos drebėjo taip, kad telefonas barškėjo į žiedus. – Tai užtruks sekundę. Tik vieną sekundę. Gerai?

– Kas atsitiko?

Ji neatsakė. Atrakino telefoną ir atsuko ekraną į mane.

Ekranas buvo pilkas. Ne juodas, ne baltas – pilkas kaip rūkas už lango. Viršuje mažomis raidėmis:

SKAITIKLIS

O per vidurį – vienas didelis skaičius.

3

Nieko daugiau. Jokių mygtukų, jokio meniu, nė laikrodžio viršuje. Tik tas skaičius, ir jis atrodė ne nupieštas, o įspaustas, lyg stiklas po juo būtų įdubęs.

Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau man rodėsi, kad nuo telefono dvelkia šaltis. Ne į pirštus – į veidą.

– Perskaityk, – pasakė Kamilė. – Tiesiog pasakyk, koks skaičius.

– Kam?

– Prašau. – Jos lūpos vos judėjo. – Tiesiog pasakyk jį balsu. Garsiai. Daugiau nieko neprašysiu, prisiekiu. Niekada.

Tai buvo kvaila. Koks nors iššūkis, pagalvojau. Kažkas filmuoja iš už kampo. Ir vis dėlto jos akyse buvo kažkas, kas nebuvo žaidimas. Pravėriau lūpas.

– Tr…

Suskambo skambutis.

Mūsų gimnazijos skambutis senas, elektrinis, jis ne skamba, o rėkia, ir koridoriaus gale kabo tiesiai mums virš galvų. Krūptelėjau, ir žodis liko gerklėje.

Kamilė sugriebė mane už riešo.

Jos pirštai buvo ledo šaltumo. Drėgni. Ji spaudė taip stipriai, kad vėliau ant riešo radau keturias raudonas dėmeles.

– Pasakyk, – sušnibždėjo ji. – Ugne, pasakyk, prašau, prašau…

Jos akyse nebuvo pykčio. Buvo kai kas blogiau. Taip žiūri žmogus, kuris kabo virš bedugnės ir mato tavo ranką.

– Rudyte! Vaitkute! – Koridoriaus gale stovėjo Jasaitienė su knygomis po pažastimi. – Skambučio negirdėjot? Į klasę.

Kamilė paleido mano riešą. Kelias sekundes ji stovėjo nejudėdama, ir aš mačiau, kaip kažkas jos veide užgęsta. Kaip žibintas rūke.

Paskui ji pasilenkė prie manęs taip arti, kad pajutau jos kvėpavimą – šaltą, lyg iš atidaryto šaldiklio, – ir pasakė:

– Atleisk.

Ir nuėjo.

Likusią dieną ji į mane nebežiūrėjo. Po paskutinės pamokos dingo pirmoji, net neužsisegusi striukės.

Visą kelią namo tryniau riešą ir galvojau, kodėl tas „atleisk“ nuskambėjo ne kaip atsiprašymas. Taip atsiprašoma ne už tai, kas jau padaryta.

Taip atsiprašoma už tai, kas dar tik bus.


Vakare, kol Jokūbas žiūrėjo animacinius filmukus, suradau Kamilę klasės pokalbių grupėje ir parašiau jai.

„Labas. Kas šiandien buvo? Tau viskas gerai?“

Žinutė nukeliavo. „Pristatyta.“

Ne „perskaityta“. Laukiau penkias minutes, dešimt. Kamilė, kuri į grupės žinutes visada atsako per kelias sekundes, kuri gyvena telefone, kuri, Mato žodžiais, „turbūt ir miega su juo“, žinutės neatsidarė.

Parašiau Matui.

„Kamilė per pertrauką rodė man savo telefoną. Ten kažkokia programėlė su skaičiumi. Prašė perskaityti jį balsu.“

Matas atrašė po dvidešimties sekundžių.

„ir perskaitei?“

„Ne. Suskambo skambutis.“

„nu tai ir gerai :D tikriausiai koks iššūkis iš tiktoko. perskaitai, ji nufilmuoja, paskui visi juokiasi kad tu kažką prisiekei ar pan.“

„Ji nefilmavo. Ji drebėjo, Matai.“

Ilgai rodė, kad jis rašo. Paskui nustojo. Paskui vėl.

„tai gal jai tiesiog blogai. gal su kuo išsiskyrė. žmonės būna keisti. nesuk galvos, nemirtingoji. eik miegot“

„Nesigaus.“

„žinau. bet pabandyk“

Padėjau telefoną ekranu žemyn. Supratusi, ką padariau – juk lygiai taip darė Kamilė, – apverčiau jį atgal.

Atsiverčiau bloknotą. Kai negaliu galvoti, piešiu, ir tada galvoti nebereikia: ranka dirba, o galva tyli. Piešiau fabriką iš stotelės pusės – bokštą, sustojusį laikrodį, rūką, laižantį plytas. Piešiau ilgai, gal valandą, kol Jokūbas iš apačios sušuko, kad filmukai baigėsi ir kad jis nori dantų pastos „su braškėm, ne mėtinės“.

Kai grįžau, pažiūrėjau į piešinį iš toliau.

Lapo kampe, apačioje, ten, kur paprastai rašau datą, buvo parašyta:

13

Mano ranka. Mano rašysena – su tuo kreivu trejetu, kurį pradinėse mokytoja taisė ketverius metus.

Neprisiminiau, kad jį rašiau. Nei kada. Nei kodėl. Ir data ne ta – šiandien buvo vienuolikta. Perbraukiau skaičių pirštu. Grafitas susitepė. Vadinasi, tikras.

Gal parašiau galvodama apie laikrodį. Trys trylika. Tikriausiai.

Tikriausiai.


Jokūbas užmigo pusę dešimtos. Patikrinau lemputę – degė. Durys praviros, šviesos ruožas per grindis. Tiltas.

Aš negulėjau. Sėdėjau lovoje su ausinėmis, kuriose negrojo jokia muzika, ir klausiausi namo. Mūsų namas senas, medinis, ir naktimis jis kalba: girgžda laiptai, kai keičiasi temperatūra, tiksi radiatoriai, vėjas kažką bando pasakyti per kaminą. Pažįstu visus tuos garsus. Nemiga išmokė mane klausytis.

Apie trečią išgirdau tylą.

Taip, tylą. Radiatoriai nustojo tiksėti. Laiptai nustojo girgždėti. Net šaldytuvas apačioje, dūzgiantis nuo tos dienos, kai jį parsivežėme, nutilo. Tyla buvo tokia tiršta, kad girdėjau savo pačios kvėpavimą kaip svetimą.

Ir pastebėjau, kad koridorius tamsus.

Šviesos ruožo iš Jokūbo kambario nebebuvo.

Išlipau iš lovos. Grindys buvo šaltesnės, nei turėtų būti, tarsi kažkas būtų palikęs atvirą langą. Ėjau koridoriumi, pirštais liesdama sieną. Telefono žibintuvėlio neįsijungiau. Nežinau kodėl. Gal nenorėjau, kad kas nors žinotų, kur esu.

Jokūbo durys buvo praviros. Lygiai tiek, kiek jis prašė.

Mėnulis ant jo naktinio stalelio buvo užgesęs.

Ne perdegęs – užgesęs, pilkas, kaip akmuo. Jokūbas miegojo ant šono, kumštį pasikišęs po skruostu, ir kvėpavo lėtai, ramiai. Jis nežinojo, kad tamsu. Jei dabar pabustų, imtų rėkti. Pasilenkiau prie lemputės, kad ją perjungčiau.

– Ugne.

Šnibždesys atsklido iš koridoriaus galo. Iš ten, kur laiptai leidžiasi žemyn į tamsą.

Sustingau, pirštais ant jungiklio.

Tai nebuvo mamos balsas. Ne Jokūbo. Ne vyro ir ne moters. Tai buvo daug balsų vienu metu – sausų, tylių, sulipusių į vieną, kaip šnarantys lapai. Ir visi jie mokėjo ištarti mano vardą taip, kaip jį taria tik žmonės, kurie mane pažįsta.

Sulaikiau kvėpavimą.

Tyla.

Gal pasigirdo. Gal sapnuoju. Gal…

– Ugne.

Arčiau. Ne laiptuose. Koridoriuje.

Prie mano kambario durų.

Plaučius degino. Neįkvėpiau. Jei įkvėpsiu, jis išgirs. Nežinau, iš kur tai žinojau, bet žinojau taip aiškiai, kaip žinai, kad ugnis karšta.

Ilgai nieko nevyko. Gal dešimt sekundžių. Gal minutę.

Paskui kažkas pajudėjo už Jokūbo durų. Ne žingsniai – žingsnių nebuvo. Tik vienas lėtas grindų girgžtelėjimas, kaip po labai lengvu daiktu.

Arba po labai ilgu.

Durų plyšys buvo juodas. Ir tame juodame plyšyje, ties pat grindimis, rangėsi rūkas – plonas, pilkas, lyg kažkas būtų jį įpūtęs.

Jis gali įeiti?

– Ugne, – sušnibždėjo tamsa už durų.

Taip arti, kad pajutau šaltį ant skruosto.

Telefonas išslydo man iš rankos ir trinktelėjo į grindis.

Ekranas nušvito.

03:13.

Ir lemputė užsidegė.

Mėnulis plykstelėjo oranžine šviesa, kambarys išniro iš tamsos: dinozaurų plakatas, lego pilis ant kilimo, Jokūbo kojinės. Durų plyšys. Tuščias koridorius už jo. Apačioje sudūzgė šaldytuvas. Tiktelėjo radiatorius.

Jokūbas apsivertė ant kito šono ir kažką sumurmėjo apie dantų pastą.

Visą likusią naktį prasėdėjau ant jo kambario grindų, nugara į lovą, veidu į duris, ir nesumerkiau akių, kol langas nepapilkėjo.


Mama grįžo be dešimties aštuonios, kvepianti ligonine ir lauko šalčiu. Pabučiavo Jokūbą į viršugalvį, man paglostė petį ir paklausė, ar miegojau. Pasakiau, kad truputį. Ji per daug pavargusi, kad pastebėtų, kai meluoju.

Ant mano riešo, po rankove, keturios dėmelės buvo patamsėjusios, tapusios melsvos – kaip pirštų atspaudai ant aprasojusio stiklo.

Telefoną atrakinau tik autobuse.

Pro langą slinko fabrikas, bokštas, sustojusios rodyklės. Pirmiausia atsidariau susirašinėjimą su Kamile. „Pristatyta.“ Ne „perskaityta“. Kamilė, kuri pirmą nuotrauką įkelia dar prieš pusryčius, savo paskyroje nieko nebuvo įkėlusi nuo sekmadienio.

Uždariau pokalbį. Ir tik tada pamačiau.

Pagrindiniame ekrane, tarp žemėlapio ir skaičiuotuvo, buvo nauja piktograma.

Pilkas kvadratas. Be pavadinimo. Be paveikslėlio. Tik pilka spalva, kaip rūkas už autobuso lango.

Jos nesisiunčiau. Niekada nebuvau jos mačiusi – išskyrus vieną kartą, vakar, Kamilės rankose.

Pirštas pakibo virš jos. Žinojau, kad nereikia.

Ir paspaudžiau.

SKAITIKLIS 13

Ilgai žiūrėjau į skaičių. Jis žiūrėjo į mane.

Paskui atsegiau kuprinę, išsitraukiau bloknotą ir atverčiau vakarykštį piešinį. Lapo kampe, mano ranka, su tuo pačiu kreivu trejetu, stovėjo tas pats skaičius.

Parašytas dar prieš tai, kai jį gavau.