SKAITIKLIS 11 / 12

11 skyrius

Liko 1

– Kokį? – paklausiau.

Bronius ilgai kvėpavo į ragelį. Tame kvėpavime girdėjau jo trobelę: krosnį, upę už sienos, tylą tarp šimto sustojusių laikrodžių.

– Perskaityk jo skaičių, – pasakė jis. – Garsiai. Jo dingsta. Tau lieka jo.

– Žinau. Tada išeisiu aš.

– Išeisi, – sutiko jis. – Bet ne laukdama. Ne lovoj, ne užsimerkus, kol jie ateis pasiimti. Eik pati. Prieš trylika po trijų. Kaip Antanas.

Už virtuvės lango rūkas gulėjo ant kiemo kaip sena antklodė. Ketvirtasis žibintas vis dar degė, nors buvo rytas. Lyg būtų pamiršęs užgesti.

– Kas eina pats, tas uždaro duris, – pasakė Bronius. Tais pačiais žodžiais kaip tada, prie arbatos, tik lėčiau, lyg juos būtų reikėję nešti per visą upę. – Trisdešimt penkeri metai, Ugne. Nė vieno. Jis uždarė, ir buvo tylu. Tu uždarysi – ir tavo broliui niekas daugiau nešnibždės.

Tuščias parašas. „______, mūsų korespondentas.“ Lapkričio dvidešimt trečioji – keturios dienos po Antano. Popierius toks švarus, lyg ten niekada nebūtų buvę rašalo.

Durys neužsidarė. Aš tai žinojau nuo sekmadienio.

Pražiojau burną ir vėl ją užčiaupiau. Ką būčiau jam pasakiusi? Kad jo brolis išėjo veltui? Kad trisdešimt penkerius metus jis glostė tuščias vietas laikraštyje dėl nieko? Ir kas tada? Kito būdo neatsirastų. Jokūbo vienetas nepasidarytų didesnis.

O jeigu Bronius teisus? Jeigu korespondentas išėjo kitaip, ne pats?

Tuo tikėjau taip, kaip tiki, kad ledas atlaikys, kai jau stovi ant jo.

– Kodėl man tai turėtų nepatikti? – paklausiau. Balsas skambėjo keistai ramiai.

– Todėl, kad niekam negalėsi pasakyti, – tarė Bronius. – Nei atsisveikinti, nei paaiškinti. Visą dieną būsi su jais, ir jie nieko nežinos. O naktį turėsi atsikelti ir išeiti savo kojom. Niekas tavęs neatims. Turėsi atiduoti save pati.

Jis nepasiūlė perskaityti manojo. Aš nepaprašiau. Tas, kas perskaito, išeina vietoj tavęs, o aš visą savaitę mokiausi niekam nepakišti savo ekrano. Juo labiau žmogui, kurio brolis jau kartą išėjo vietoj kito.

Jis patylėjo.

– Antanas pats atidarė duris. Aš girdėjau, kaip spragtelėjo skląstis. Iki šiol girdžiu.

Tiksėjimas ragelyje buvo arti, lyg laikrodis gulėtų prie pat mikrofono.

– Kas ten tiksi?

– Antano. – Bronius kažką pajudino, ir tiksėjimas sustiprėjo. – Trisdešimt penkerius metus stovėjo. Nuo vakar eina.

– Bet jis juk be rodyklių.

– Be rodyklių, – pasakė Bronius. – Nežinau, ką jis skaičiuoja.

Paskui jis pasakė „Laikykis, vaikeli“, lyg lydėtų mane į egzaminą, ir ragelis spragtelėjo.

Ekrane užsidegė: pokalbis baigtas, 4:12.

O ragelyje vis dar tiksėjo.

Tik. Tik. Tik. Penkis kartus. Šešis. Be šnypštimo, be laido, be jokio Broniaus. Lyg laikrodis būtų likęs ne jo trobelėje, o kažkur tarp mūsų ir dabar ieškotų, kurioje pusėje jį padėjo.

Septintas tiksėjimas atėjo jau ne iš telefono. Iš už mano nugaros. Iš virtuvės kampo.

Paskui – tylu.

Atsisukau. Kampe ant vinies kabojo tik mamos prijuostė su citrinomis. Įkišau ranką į jos kišenę. Ten nieko nebuvo, tik trupiniai ir šaltis, toks, koks būna kišenėje palto, kurio niekas nevilkėjo visą žiemą.

Patikrinau dar kartą. Paskui ištraukiau ranką ir ilgai trynau ją į džinsus, lyg būčiau prisilietusi prie kažko gyvo.


Jokūbas nusileido laiptais su dinozaurų pižama, viena kojinė užmauta, kita rankoje.

– Ar jau? – paklausė jis. – Tu žadėjai.

Nežadėjau. Bet jis ir nelaukė atsakymo. Užsiropštė ant kėdės, kurioje ką tik sėdėjo mama, ir pastūmė planšetę prie manęs. Pilka šviesa nuslydo per staltiesę.

Į mokyklą jo nevedžiau. Mama, prieš eidama miegoti, nieko nepaklausė, o aš nieko nesakiau. Šiandien niekas niekur neis. Šiandien buvo vienintelė diena.

SKAITIKLIS 1

Jo vienetas buvo kitoks nei mano. Ne įspaustas, o lyg ką tik nubrėžtas pirštu ant rasoto stiklo. Lyg rūkas, rašydamas jam, būtų skubėjęs.

Nuo ekrano dvelkė šaltis. Bulvių lupenos. Upė.

Pagalvojau, ką jis praras. Ne mane – mane jis praras vis tiek, šiąnakt, kartu su visais kitais. Kamilės jis nepažinojo. Bet Matas taisė jo mėnulį. Matas sakė „garantija visam laikui“. Jokūbas dabar to neprisimena, nes neturi skaitiklio, ir tai gerai. Taip ir turi būti. Aštuonmetis neturi nešiotis pilnos kišenės išėjusiųjų.

Jis manęs neprisimins. Bet jis bus.

Tai buvo visa aritmetika. Matas būtų pasakęs, kad lygu.

Bandžiau įsiminti, kaip Jokūbas žiūri į mane: pakreipęs galvą, laukdamas, kad tuoj prasidės kažkas įdomaus. Kaip prieš fejerverkus.

– Vienas, – pasakiau.

Niekas nenutilo. Šaldytuvas dūzgė. Lauke, kaimynų tujose, sučirškė žvirblis.

Planšetė mano rankose sušilo. Ne iš karto – pamažu, kaip sušyla delnas, kai jį kas nors ilgai laiko. Pilka šviesa nubluko iki baltos, paskui iki nieko. Piktograma išnyko kaip kvėpavimas nuo lango, ir trumpam ekrane pasirodė žalia pieva su animaciniu tiranozauru – Jokūbo užsklanda nuo vasaros, nuo tada, kai planšetė dar veikė.

Jokūbas palinko. Pabakstelėjo pirštu ten, kur buvo pilkas kvadratas.

– Ir viskas? – Jis susiraukė. – Kvailas žaidimas.

Nušoko nuo kėdės ir nubėgo į svetainę. Po sekundės iš ten pasipylė filmukų muzika – kažkas dainavo apie traukinį.

Apverčiau savo telefoną.

SKAITIKLIS 1

Vienetas nepajudėjo. Neišbluko, neiškilo, nesuraibuliavo. Tik telefonas delne atšalo dar labiau, iki skausmo pirštų galiukuose, ir aš supratau.

Skaičius nepasikeitė. Pasikeitė, kieno jis.

Padėjau planšetę ant stalo. Jos ekranas užgeso paprastai, kaip užgęsta sena sugedusi planšetė, kai išsikrauna baterija. Juodame stikle pamačiau save: lempą virš galvos, nesušukuotus plaukus, šešėlius po akimis.

Pakėliau akis.

Atspindys pakėlė jas sekunde vėliau.

Taip vėlavo Kamilės atspindys tualeto veidrodyje. Tik jai – trys sekundės. Man kol kas viena.


Mama atsikėlė pirmą valandą, susivėlusi, su chalatu, ir pasakė, kad apsikeitė pamainomis su Rūta.

– Šiąnakt visi trys namie, – pasakė ji ir nusišypsojo taip, lyg būtų laimėjusi loterijoje.

Pusryčius valgėme per pietus. Kiaušinienė, juoda duona, arbata su citrina. Mama sakė, kad tai „pietryčiai“, ir Jokūbas juokėsi taip, kad trupiniai biro ant dinozaurų.

Aš žiūrėjau.

Mama prieš gerdama du kartus papūtė į arbatą. Visada du. Niekada vieną ir niekada tris, net kai arbata jau atvėsusi. Kaip anksčiau to nepastebėjau? Penkiolika metų sėdėjau prie šito stalo.

Jokūbas nulupo duonos plutas ir išrikiavo jas ant lėkštės krašto, nuo ilgiausios iki trumpiausios, kaip traukinį. Paskutinę, mažiausią, pastūmė man.

– Tau vagonas.

Suvalgiau. Pluta buvo kieta ir kvepėjo kmynais. Įsiminiau ir tai.

– Žinot ką, – pasakė mama, pasirėmusi smakrą delnu. – Rytoj važiuojam į Kauną. Visi. Pirmuoju autobusu. Jokūbui pažiūrėsim planšetę, gal kokią naudotą. O tau, Ugnyte, nupirksiu tų gerų pieštukų. Minkštų. Tavieji jau nusmailinti iki nieko.

Rytoj.

– Gerai, – pasakiau.

– Paskui į kiną. Ir į tą picą su ananasais.

– Su ananasais! – sušuko Jokūbas.

Mama ištiesė ranką per stalą ir uždėjo delną man ant kaktos, kaip visada, kai tikrina temperatūrą. Jos šypsena sustojo.

– Tu šalta kaip langas, – pasakė ji. – Saulyte. Kas tau?

Jos delnas buvo šiltas. Jaučiau, kaip ta šiluma eina į mane ir dingsta, lyg vanduo, pilamas į smėlį.

Žodžiai atėjo patys. Mama, aš rytoj nevažiuosiu. Mama, aš šiąnakt…

Šaldytuvas nutilo.

Mačiau, kaip mamos puodelyje sustingo citrinos skiltelė. Kaip Jokūbo burna prasivėrė juoktis ir iš jos neišėjo nė garso. Telefonas kišenėje virto ledo gabalu.

Vienas.

Dar vienas minusas – ir nulis. Ne šiąnakt, ne 03:13. Čia. Dabar. Prie šito stalo, tarp duonos plutų, mamai laikant delną ant mano kaktos. Ji pajustų, kaip po jos ranka nebelieka nieko. Ir kitą akimirką nebežinotų, kodėl tiesia ranką į tuščią orą.

Prikandau lūpą taip, kad suskaudo.

Šaldytuvas vėl sudūzgė.

– Nemiegojau, – pasakiau. – Tik tiek.

– Tai šiąnakt miegosi, – griežtai pasakė mama ir atitraukė ranką. – Įsakymas.

– Miegosiu, – pamelavau.

Paskutinį kartą.


Po pietų Jokūbas užsimanė slėpynių. Atsistojo prieškambaryje veidu į sieną, užsidengė akis delnais ir pradėjo:

– Vienas. Du. Trys.

Garsiai, kiekvieną išdainuodamas, kaip mokykloje. Nuo tos dienos ant laiptų jis nebuvo ištaręs nė vieno skaičiaus, o dabar jie liejosi iš jo kaip iš atsukto čiaupo.

Jis buvo laisvas. Jis net nežinojo, kad buvo surištas.

– Keturi. Penki.

Įlindau į prieškambario spintą tarp žieminių paltų ir prisitraukiau dureles. Kvepėjo naftalinu ir mamos kvepalais. Telefonas džinsų kišenėje švietė pilkai, net pro audinį.

– Dvylika. Trylika.

Atsirėmiau nugara į spintos galą. Jis buvo šaltas. Ne medžio šalčiu. Tokiu pat kaip tapetas mano kambario kampe – drėgnu, lyg anapus lentų būtų ne siena, o lauko oras.

– Dvidešimt! Einu ieškoti!

Jo kojos nubėgo per svetainę, už sofos, į virtuvę. Grįžo. Sustojo tiesiai už spintos durelių. Plyšyje ties grindimis mačiau jo kojinių šešėlį.

Nekvėpavau.

Ir tada už mano nugaros, iš spintos gilumos, ten, kur turėjo būti tik lentos ir siena, kažkas tyliai pasakė:

– Aš čia.

Mano balsu. Su mano užkimimu, su mano praryta paskutine raide.

Aš burnos neprasižiojau.

Durelės atsilapojo. Šviesa. Jokūbas spindėjo.

– Radau! – sušuko jis. – Tu pati pasakei. Nesiskaito, kai pati pasakai.

Išlipau ir neatsigręžiau. Už nugaros sušnarėjo paltai, lyg tarp jų kažkas lėtai išsitiestų, ilgai sėdėjęs susilenkęs.


Vakare mama užmigo ant sofos per antrą filmą, su Jokūbu ant kelių. Jokūbą į lovą nunešiau aš. Mamą užklojau pledu ir išjungiau televizorių.

Paskui ilgai vaikščiojau po namus. Ne kažko ieškodama – tiesiog liesdama. Girgždančią trečią laiptų pakopą. Radiatorių, kuris tiktelėjo man po delnu, lyg atsakydamas. Vonios veidrodį, į kurį nežiūrėjau. Ant šaldytuvo kabojo mamos raštelis nuo ketvirtadienio: „BLYNAI ŠALDYTUVE (DAUG!). JOKŪBUI 20:30 Į LOVĄ. DURYS – TILTAS. MYLIU. M.“

Atsegiau magnetą ir įsikišau raštelį į džinsų kišenę. Žinojau, kad ten, kur einu, jis gali virsti švariu popieriumi. Vis tiek įsikišau.

Paskui sėdėjau prie Jokūbo rašomojo stalo, tarp jo spalvotų pieštukų ir lipdukų, ir rašiau.

Ką rašiau, čia nepasakosiu. Tai jo.

Pasakysiu tik tiek: ten buvo apie mėnulį. Kad jis visada turi šviesti į kambarį, ne į langą. Ir apie tiltą. Kad tiltu galima eiti tik į vieną pusę, ir ta pusė – pas mamą.

Rašiau tris kartus. Pirmus du suglamžiau, nes raidės ėmė kreivėti, ir aš nebežinojau, ar jas rašau aš.

Kai priėjau galą, ranka sustojo virš popieriaus.

Vardas.

Prisiminiau senelio nuotraukos nugarėlę. Jonas P., Vytautas G., Algis Š., , Kęstutis M. Du kableliai, tarp jų tuštuma. Rūkas pasiima vardus. Bet kablelius palieka. Palieka vietą, kur kažkas buvo, kad žinotum, jog nebeprisimeni.

Jei parašysiu „Ugnė“, ryte ten bus švarus popierius. Ir Jokūbas žiūrės į laišką be autoriaus kaip į tarpą tarp dviejų kablelių.

Parašiau tik:

U.

Viena raidė. Gal tokios mažos rūkas nepastebės.

Sulanksčiau laišką keturis kartus ir įkišau į Jokūbo dinozaurų knygą, tarp puslapių su pterodaktiliu. Iš ten jis mokė mane piešti Bulvę. Sparnai iš odos, ne iš plunksnų. Šitą puslapį jis atsiverčia dažniausiai.

Telefonas ant stalo suvirpėjo.

Atidariau Skaitiklį. Vienetas. Ir kartu su juo, kaip kiekvieną kartą, galvą užliejo veidas – gobtuvas, bandelė, „Labas rytas, nemirtingoji“. Matas.

Uždariau. Ekrano viršuje kabojo žinutė:

Matas: ateisi?

Žiūrėjau į ją ilgai. Matas. Kažkoks Matas. Iš kažkokios klasės. Nežinojau, kas jis, ir nežinojau, kodėl mano nykštys pats slenka prie ekrano, kad atrašytų „taip“.

Neatrašiau.

Man ir nereikėjo.


Raudonas žadintuvas mano kambaryje rodė 03:04, kai įėjau pas Jokūbą.

Jis miegojo ant pilvo, viena ranka nukarusi nuo lovos, nosis švilpė. Virš lovos kabojo Bulvė. Ant grindų stovėjo lego pilis – jau aštuoni bokšteliai. Vakar buvo septyni. Aštuntąjį jis pastatė šiandien po slėpynių ir pasakė, kad šitas – mano. „Kad turėtum kur budėti.“

Mėnulis buvo pasuktas į langą.

Nežinau, kada jis spėjo. Gal per miegus. Gal tai darė ne jo rankos. Oranžinė šviesa gulė ant stiklo, ant šerkšno, ant vis dar įžiūrimo „:D“ kontūro, ir anapus, rūke, kažkas tą šviesą matė.

Pasukau mėnulį atgal. Į kambarį, į jo lovą, į praviras duris. Tiltas turi vesti į vidų.

Pasilenkiau ir pabučiavau jį į plaukus. Jie kvepėjo braškine dantų pasta ir miegu.

– Iki rytojaus, – sušnibždėjau.

Jam tikrai bus rytoj. Tik ne man.

Kai stovėjau laiptų viršuje, namas nutilo.

Ne iš karto, o dalimis, kaip nutyla klasė, kai įeina mokytoja: pirma radiatoriai, paskui šaldytuvas apačioje, paskui kaimynų šuo, vidury lojimo. 03:11. Tik Jokūbo nosis už nugaros dar švilptelėjo kartą, ir mėnulio ruožas ant grindų nesumirksėjo.

Šį kartą tyla manęs negąsdino. Ji buvo kaip žmogus, kuris atsistoja, kai tu išeini iš kambario.

Laiptai girgždėjo kaip visada. Leidausi prie sienos. Svetainėje mama miegojo ant sofos, pledas nuslydęs nuo peties. Pataisiau jį. Ji kažką sumurmėjo, kažką su „saulyte“, ir nepabudo.

Aš ne mirti ėjau. Žinojau tai taip aiškiai, kaip žinai, kad dabar ne vasara. Ėjau uždaryti durų iš kitos pusės, kad jos daugiau neatsidarytų Jokūbui. Kad joks balsas koridoriuje nebeištartų jo vardo.

Ant mikrobangės krosnelės degė žali skaičiai: 03:12.

Skląstis spragtelėjo.

Dabar žinojau, kodėl Bronius tą garsą girdi trisdešimt penkerius metus.

Lauke rūkas stovėjo kaip pienas. Uždariau vartelius. Ketvirtasis žibintas virš manęs zyzė.

Ir užgeso.

Žengiau žingsnį. Užgeso trečiasis, priekyje.

Dar žingsnis. Antrasis.

Žibintai geso ne už manęs. Priešais mane. Vienas po kito, kas keli žingsniai, lyg kažkas, dar man neatėjus, rodytų, kur eiti.

Ir aš supratau, ką mačiau tą pirmadienio naktį pro langą, kai mama buvo pamainoje, o Jokūbas miegojo su savo nauju mėnuliu. Mačiau ne kažką, kas eina gatve. Mačiau kelią. Kas naktį jis ateidavo iki mūsų vartelių ir laukdavo, kol kas nors juo išeis.

Pirmasis, toliausias, prie posūkio į fabriką, užgeso, kai prie jo priėjau.

Už nugaros spragtelėjo šviesa. Viena, kita, trečia. Žibintai vėl užsidegė, nuo fabriko link namų.

Ketvirtasis – sekunde vėliau. Jau toli už manęs.

Neatsigręžiau.

Mūsų gatvė baigėsi. Prasidėjo posūkis į fabriką, paskui takas, paskui nieko. Rūkas buvo šaltas kaip vanduo, kai brendi į ežerą, ir aš jaučiau, kaip jis lipa man iki kelių, iki juosmens, iki pečių. Kišenėje traškėjo mamos raštelis. Girdėjau tik savo žingsnius.

Paskui ir juos – vienu žingsniu vėliau.

Rūkas priešais praretėjo, kaip praretėja minia, kai kas nors ateina. Jo pakraštyje stovėjo jie. Aukšti, ilgarankiai, su pilkais ekranais rankose, eilėmis, kaip stulpai palei taką. Visi ekranai atsukti į mane.

Telefonas delne buvo ledinis, Skaitiklis atidarytas. Vienas.

Vienas iš jų buvo žemesnis už kitus. Beveik žmogaus ūgio. Jo veidas slydo iš atminties, vos į jį pažiūrėjau.

Jis pakėlė ranką.

Ir pamojo. Ne visu delnu – tik pirštais, du trumpi mostai, kaip moja per autobuso langą žmogus, kuris rytoj vėl laikys tau bandelę.

Mato judesiu.