Vienetas blunka iš vidaus.
Ne užgęsta – blunka, kaip garas nuo stiklo, iš vidurio į kraštus, kol ekrane nebelieka nieko, tik pilkuma. Paskui toje pilkumoje kažkas įsispaudžia. Lėtai, kaip pirštas į molį.
SKAITIKLIS 0
Laukiu, kol ekranas užges. Kamilės užgeso. Mato – irgi, vidury žodžio.
Mano neužgęsta.
Jis tik pasidaro lengvesnis. Nykščiu ieškau įskilusio kampo – kampo nėra. Nėra rėmelio, mygtukų, kameros akutės. Tik lygi pilka plokštelė, šviečianti iš vidaus. Jau ne telefonas. Ekranas, toks, kokius laiko jie.
Mano.
Rūko nebejaučiu. Dar prieš minutę jis lipo man iki pečių kaip ežero vanduo, o dabar – nieko, kaip nejauti oro savo kambaryje. Šalta tik delnui. Tik ten, kur ekranas.
Sustoju.
Žingsniai už nugaros sustoja kartu su manim. Ne vienu vėliau. Kartu.
Visą kelią maniau, kad kažkas eina paskui mane. Dabar suprantu: tai buvo mano pačios žingsniai. Jie vijosi mane nuo pat vartelių.
Ir pasivijo.
Aplink stovi jie. Eilėmis, kaip stulpai palei taką, ir visi vienu metu nuleidžia ekranus, prispaudžia juos prie krūtinių. Nebereikia man rodyti kelio. Aš jau atėjau.
Kažkas paima mane už riešo.
Keturi pirštai. Lankas. Lygiai ten, kur prieš vienuolika dienų liko dėmelės.
Pirštai ne lediniai. Tokie pat kaip mano.
Atsisuku. Arklio uodega. Balta pūkinė striukė, kailiukas ant gobtuvo sulipęs į spygliukus. Žiūriu į veidą, ir jis slysta, kaip vanduo nuo stiklo, kaip slydo visą savaitę. Bet pirštai lieka. Aš atpažįstu ne ją. Atpažįstu, kaip ji laiko.
– Kamile, – sakau.
Garso nėra. Lūpos juda, o tarp jų tuščia, kaip popierius tame laikraštyje.
Ji tebelaukė. Dabar sulaukė.
Šalia jos – kitas. Žemesnis už ilgarankius, pilka striukė, kairė rankovė praplyšusi prie riešo, iš kišenės kyšo atsuktuvo rankena. Jis pakreipia galvą į šoną – taip, kaip pakreipdavo, kai meluodavo, kad nebijo. Lūpos juda lėtai, kad suprasčiau:
Čia šalta.
Pažadėjau jam niekada neatsiliepti. Dabar jau galiu.
– Žinau, – sakau be garso. – Man ne.
Tai tiesa. Ir tai baisiausia, ką esu kada nors pasakiusi.
Pažiūriu į savo ranką Kamilės delne. Riešas kyšo iš striukės rankovės per du pirštus. Vakare, kai rengiausi, rankovė siekė delną.
Bandau prisiminti savo veidą. Vonios veidrodį, į kurį vakar nežiūrėjau. Atspindį užgesusioje planšetėje, vėlavusį sekunde. Nieko. Tik ovalas, iš kurio viskas nuslydo.
Kamilė veda mane gilyn – švelniai, už riešo, kaip vesdavo Gabiją prie spintelių. Ilgarankiai prasiskiria prieš mus ir susiveria už nugarų.
Ten, kur rūkas tirščiausias, iš jo išeina ilgarankis. Aukštesnis už visus, sulinkęs, kaip žmogus, kuris per ilgai stovėjo po per žemomis lubomis. Rankose ne ekranas. Kišeninis laikrodis, atidarytas, ciferblatas be rodyklių. Tas pats ilgarankis, kuris Mato nuotraukoje buvo pasilenkęs virš jo telefono po staklėmis.
Jis tiksi.
Pažįstu tą tiksėjimą. Girdėjau jį ragelyje. Paskui – mūsų virtuvės kampe, prie mamos prijuostės su citrinomis.
Kuo arčiau jis prieina, tuo mažesnis darosi. Ne susitraukia – greičiau kaip šešėlis, kai prie jo prineši lempą. Rankos trumpėja. Pečiai siaurėja. Paskutinį žingsnį prieš mane žengia vaikinas.
Šešiolikos. Gal ir jaunesnis. Sportinė striukė su dryžiais ant rankovių, tokia, kokias mačiau senose mamos nuotraukose. Nagai nudilę iki pusės, lygūs, balti nuo tinko dulkių, kaip iki galo nudrožti pieštukai.
Jo veido neįsimenu. Bet ausis – taip. Ausys atlėpę. Viską imdavo į rankas.
Antanas.
Tik jis nieko neima. Jis atiduoda.
Ištiesia man laikrodį. Ant ciferblato, ten, kur turėtų būti rodyklės, – eilutės, įspaustos taip smulkiai, kad turiu pasilenkti. Viršutinė be raidžių. Švari, nutrinta, lyg ją kas trisdešimt penkerius metus būtų glostęs pirštu. O po tuštuma – kablelis.
Prisimenu laikraščio parašą. ______, mūsų korespondentas.
Žiūriu į Antano lūpas. Jos sučiauptos taip, kaip sučiaupia žmogus, kuris laiko burnoje kažką, ko bijo nuryti. Ir aš suprantu, kad jis jas sučiaupė ne šiąnakt. Seniai. Pačioje pradžioje, po to pirmojo karto, kai neišlaikė.
Kamilės pirštai ant mano riešo sustingsta. Matas atsitraukia per žingsnį.
Paimu laikrodį.
Vos mano pirštai paliečia ciferblatą, laikrodžio nebėra. Yra tik mano ekranas – truputį sunkesnis, lyg kažkas į kuprinę būtų įdėjęs akmenį.
Tiksėjimas nutrūksta vidury tiksnio.
Kažkur toli, už fabriko, prie upės, trobelėje su laikraščiais ant langų, senas žmogus turbūt dabar pakelia galvą nuo stalo ir nebežino, ko klausosi.
Antanas nusišypso.
Ne man. Pečiai nusileidžia. Atlėpusios ausys parausta, lyg jam vėl būtų šešiolika ir lauke spaustų tikras šaltis.
Jo lūpos sujuda vieną kartą, be garso. Tą žodį Kamilė kartojo užsirakinusi tualete. Aš jį sušnibždėjau miegančiam Jokūbui.
Atleisk.
Čia, pasirodo, visi jį moka.
Ir jis išsisklaido. Ne nueina – išsisklaido, kaip kvapas iš kambario, kai atidarai langą. Pirmiausia striukė, paskui ausys, paskui šypsena. Ten, kur jis stovėjo, rūkas akimirką būna šiltesnis.
Tokią šypseną esu girdėjusi. Broniaus balse.
Palengvėjimą.
Taip jautėsi Bronius, kai Antanas juokais perskaitė „Keturi“. Dabar taip jaučiasi Antanas.
Nes dabar – ne jis.
Pažiūriu į ekraną.
Žodžio SKAITIKLIS nebėra. Nulio nebėra. Yra tik vardas, įspaustas taip pat giliai:
JOKŪBAS
Po juo – tuščia eilutė. Kaip po mano vardu Kamilės ekrane. Sąrašai čia nesibaigia.
Šįkart man nereikia, kad Matas skaičiuotų sąsiuvinyje. Žinau, kas pirmas.
Bronius sakė: kas eina pats, tas uždaro duris.
Durys niekada neužsidarė.
Tylupė buvo rami, nes po to pirmojo karto Antanas iš baimės tylėjo – trisdešimt penkerius metus, po brūkšnį už kiekvieną išlaikytą naktį. Šį rudenį jo lūpos pavargo, ir pirmas vardas, kurio jos nebeišlaikė, buvo Kamilės. O tą naktį, kai bokšto laikrodis pajudėjo į 3:14, jis paleido ir ėmė laukti, kas ateis jo pakeisti.
Aš atėjau.
Aš išėjau ne uždaryti durų. Aš išėjau perimti eilės. Pati, savo kojomis, kaip Antanas. Ir atnešiau rūkui tai, ko jam labiausiai reikėjo: naują šnibždėtoją. Tokį, kuris pirmą vardą šiame sąraše moka ištarti geriau už visus pasaulyje.
Jie visą savaitę mokėsi mano balso.
Dabar jiems nebereikia mokytis.
Rytas ateina pilkas, kaip ekranas.
Stoviu po ketvirtuoju žibintu. Nepamenu, kaip čia atsiradau. Žinau tik, kad Kamilė stovėjo čia prieš mane ir kad iš šios vietos geriausiai matyti mūsų virtuvės langas.
Stikle turėčiau matyti save – žibintą, tvorą ir mane po juo. Matau tik žibintą ir tvorą.
Mama jau apsirengusi kelionei – su geru megztiniu, tuo, kurį vadina „miesto“. Ji dengia stalą. Dvi lėkštės. Du šaukšteliai. Juoda duona su kmynais.
Paskui ji atidaro spintelę ir išima trečią puodelį. Geltoną, su nuskilusia ąsele. Iš jo niekas kitas negeria.
Ji ilgai jį laiko. Žiūri į dugną, lyg ten kas būtų parašyta.
Jos lūpos juda. Pažįstu jas geriau už savo.
Kam aš…
Ir padeda puodelį atgal.
Ant stalo guli jos sąrašas, didžiosiomis raidėmis, matau jį net iš čia: KAUNAS. PLANŠETĖ. KINAS. PICA (SU ANANASAIS!). PIEŠTUKAI. Mama paima tušinuką. Žiūri į paskutinį žodį. Paskui jį perbraukia.
Mano kišenėje traška kitas raštelis. Jis netapo švariu popieriumi. Jame nebuvo mano vardo – rūkui nebuvo ko paimti. MYLIU. M. Mama niekada nerašydavo, ką myli. Manė, kad ir taip aišku.
Laiptais nusileidžia Jokūbas su dinozaurų knyga po pažastimi – kelionei, autobusui. Nulupa duonos plutas ir išrikiuoja jas traukiniu. Mažiausią vagoną palieka lėkštės krašte. Žiūri į jį susiraukęs, lyg būtų pamiršęs, kam jį paliko. Paskui suvalgo pats.
Atsiverčia knygą ten, kur visada. Prie pterodaktilio.
Ant lėkštės iškrenta keturis kartus sulankstytas lapas.
Jis išlanksto. Jo lūpos juda. Jis skaito garsiai – vėl skaito garsiai, ir aš noriu juoktis, bet čia nėra kuo.
Negirdžiu jo. Man nereikia. Žinau kiekvieną žodį, nes rašiau juos tris kartus.
Mėnulį visada suk į kambarį, ne į langą, net jei kas nors už lango sakys, kad jam šalta.
Matau, kaip jo lūpos užstringa ties „šalta“. Jis visada užstringa ties „š“. Kaip tada, ant laiptų, su mano telefonu rankoje.
Ir paskutinė eilutė, prieš raidę:
Aš budžiu.
Jis žiūri į tą raidę. U. Apverčia lapą, lyg kitoje pusėje turėtų būti paaiškinimas. Parodo mamai. Mama perskaito, gūžteli pečiais ir kažką trumpai pasako, su pavargusia šypsena. Iš jos lūpų išskaitau tik „gal iš mokyklos“.
Jokūbas nesupranta. Matau, kad nesupranta. Bet jis baksteli pirštu į lapą – čia taip parašyta – ir nubėga laiptais aukštyn.
Jo langas antrame aukšte šviečia oranžiškai. Visą rytą švietė tiesiai į mane. Kažkas naktį vėl atsuko mėnulį į rūką, ir aš nežinau, kas.
Ir bijau, kad žinau.
Oranžinė dėmė ant stiklo nuslysta į šoną ir dingsta. Kambario gilumoje lieka šiltas švytėjimas. Jau ne man.
Turėčiau džiaugtis. Jis padarė, kaip parašyta.
Bet jaučiu ne liūdesį. Liūdesys būtų žmogiškas.
Jaučiu trauką. Kaip sušalusius pirštus traukia prie karšto puodelio. Jo langas šiltas, ir aš noriu prie jo – ne pas jį, prie jo. Prisiglausti prie stiklo. Pasakyti, kad man šalta.
Laiškas be vardo. Raštelis be vardo. Meilė, kuri nebežino, kieno ji.
Ir tai, kas iš jos liko, traukia mane prie mano brolio lango.
Žengiu žingsnį nuo žibinto.
Sustoju.
Vakare jie grįžta iš Kauno paskutiniu autobusu. Jokūbas neša dėžę su planšete, apkabinęs abiem rankom, kaip šuniuką. Mama neša picos dėžę, ir aš net iš čia matau, kad joje liko trečdalis. Jie praeina visai šalia manęs. Ties žibintu Jokūbas sulėtina žingsnį, pakelia akis į stulpą, lyg būtų kažką išgirdęs. Paskui mama jį paragina, ir varteliai užsitrenkia.
Be dviejų minučių trylika po trijų Vaitkų namas nutyla.
Šįkart tyla ateina ne iš lauko, o iš vidaus: pirma nutyla laiptai, kurie girgžda keičiantis temperatūrai, paskui radiatoriai, paskui šaldytuvas apačioje. Lyg ji sklistų iš ten, kur stoviu.
Aš esu koridoriuje.
Nepamenu, kaip įėjau. Durys užrakintos dviem apsukimais, ir mama vakare dar patikrino rankeną, nors niekada taip nedarydavo. Bet rūkas neprašo raktų. Jis įropoja pro plyšį ties grindimis. Aš – kartu su juo.
Ant sienos, kur krenta Jokūbo tilto šviesa, matau savo šešėlį. Jis per ilgas. Rankos siekia grindis. Galva palinkusi po lubomis, kampe, kaip sulankstyta kėdė.
Taip atrodė tai, kas stovėjo mano kambario kampe, kai aš miegojau.
Taip atrodau aš.
Tapetas už mano nugaros drėgnas ir šaltas kaip langas naktį. Rytoj ten bus tamsi dėmė, ir mama, pažiūrėjusi aukštyn, pagalvos, kad vėl reikės kviesti meistrą dėl stogo.
Pro praviras duris matau lego pilį ant kilimo. Aštuoni bokšteliai. Aštuntas – kad turėčiau kur budėti.
Jokūbas miega ant pilvo, nosis švilpia. Mamos kambaryje girgžteli lova, ji apsiverčia ir kažką sumurma per miegus. Ne „saulyte“. Daugiau niekas man nesako „saulyte“.
Ekranas prie krūtinės šąla. Vardas jame sunkėja, kaip sunkėja akys, kai labai nori miego.
Ir aš pajuntu, kaip mano lūpos prasiveria.
Ne aš jas praveriu.
– Jo…
Su tuo pačiu lūžiu per vidurį. Tuo pačiu, kuriuo kas rytą žadindavau jį į mokyklą: Jo-kūbai, keltis, košė atšąla. Lūpos jį prisimena geriau už mane. Lūpos jį myli.
Sustoju per pusę skiemens.
Sukandu dantis. Sukandu viską, ką dar turiu.
Nosis nebešvilpia.
Lova girgžteli. Jis atsisėda.
– Kas ten? – paklausia tamsos.
Ne „Ugne?“
Kas ten. Taip klausiama svetimo.
Jis ilgai sėdi, įsikibęs į antklodę. Aš nejudu. Aš nekvėpuoju – nebeturiu kuo. Paskui jis atsigula ir užsitraukia antklodę ant galvos, kaip darydavo, kai buvo mažas ir griaudėdavo.
Ateina trylika po trijų. Vardas ekrane sušvinta ryškiau, lyg kažkas iš kitos pusės spaustų jį pirštu. Aš laikau lūpas sukąstas, kaip Antanas, ir žiūriu į mėnulį, į tiltą, į šviesos ruožą, kuriuo galima eiti tik į vieną pusę.
Trylika po trijų praeina.
Mėnulis neužgęsta. Mato garantija laikosi.
Ir aš suprantu, kas visą tą laiką šaukė iš koridorių, spintų ir rūko. Ugne. Palauk manęs. Čia šalta. Maniau, kad tai jie – apsimeta tais, kurie mus myli, kad suviliotų.
Ne visi jie apsimetinėjo.
Kartais tai buvo kažkas, kas myli. Ir vis tiek šaukia.
Prieš aušrą grįžtu į fabriką.
Siena tokia, kokią palikome su Matu: brūkšniai nuo grindų iki lubų, po penkis, ir paskutinė grupė prie lango – keturi, be penkto. Penkto aš nebrėžiu. Jis ne mano.
Šalia, ant švaraus tinko, įremiu nagą. Tinkas byra kaip cukrus.
Vienas.
Antrą vakarą ateinu čia dar nesutemus. Kuo toliau nuo jo lango. Jau žinau, kodėl Antanas trisdešimt penkerius metus stovėjo čia, o ne po mūsų langais.
Išlaikau. Prieš aušrą – antras.
Jo siena – nuo grindų iki lubų. Mano – du brūkšniai, kuriuos galima uždengti delnu.
Ir suprantu, kaip jis išlaikė. Antano sąraše buvo svetimi. Žmogus iš laikraščio. Mergaitė baltoje striukėje, kurios jis niekada nebuvo matęs. Tylėti lengviau, kai vardas svetimas.
Mano sąraše – Jokūbas.
Rūkas tai žinojo. Todėl jam nereikėjo manęs vytis. Užteko palaukti, kol ateisiu pati.
Dabar trečia naktis.
Ant grindų eilėmis guli telefonai, ekranais aukštyn. Tamsūs. Laukia trylikos po trijų. Kamilė stovi tarpduryje. Matas – prie staklių, ten, kur pametė savo telefoną. Jie nieko neprašo. Tik žiūri į mane, kaip kažkada kiti žiūrėjo į Antaną.
Čia kartą Matas užspaudė man burną delnu, kvepiančiu rūdimis. Jo pirštai drebėjo.
Dabar niekas neužspaus.
Trečią brūkšnį įbrėžiu iš anksto. Lėtai, giliai, kad būtų už ko laikytis.
Kažkur Pušyno gatvėje nutyla šaldytuvas. Aš to negirdžiu. Jaučiu lūpomis.
Bronius, prieš padėdamas ragelį, man pasakė: Laikykis, vaikeli.
Jis turėjo galvoje ką kita.
Antanas laikėsi trisdešimt penkerius metus.
Aš laikausi trečią naktį.
Ir mano lūpos jau pačios pradeda formuoti pirmą garsą.